Vokiečių aviganiai - būtinai iš Vokietijos?

Vokiečių aviganiai – dideli, sumanūs šunys, kilę iš Vokietijos. Jie labai populiarūs dėl to, kad yra drąsūs, puikiai dirba įvairiomis sąlygomis, lengvai dresuojami, ir labai ištikimi šeimininkui bei šeimai, kurioje gyvena. Daugeliui vokiečių aviganis – tai gyvenimo būdas, mat skirti laiko tokiems šunims reikia daug.

Kinologai tokius šunis prilygina aliuminiam šaukštui, kuris iš pažiūros – paprastas, bet juo galima valgyti viską. Tai - klasika. Tarkim, paprašykite vaiko, kad jis nupieštų šunį. Net ir tas, kuris augina bokserį, ar špicą veikiausiai nupieš šunį stačiomis ausimis, ilga uodega – panašų į vokiečių aviganį.

Vokiečių aviganiai kadaise buvo naudojami gyvuliams ganyti, tačiau netrukus pastebėta, kad tai neįtikėtinai universalūs šunys. Lietuvoje jie dirba pagalbininkais policijos, muitinės, pasienio tarnybose: . seka pėdsakais, ieško asmenų, narkotinių, sprogstamų medžiagų, tabako gaminių, pamestų daiktų ir paliktų įkalčių. Kitose šalyse dar ir ieško žmonių po sniego lavinomis, griuvėsiuose, dirba gelbėtojais.

Vokiečių aviganių veislei daugiau, nei 100 metų. Jaunas vokiečių karininkas Maksas fon Štefanicas atkreipė dėmesį į Vokietijoje gyvenusius šunis, kurie nors ir buvo skirtingo ūgio, skyrėsi jų kailio spalva ir struktūra, bet visi buvo labai uolūs aviganiai, pasižymėję klusnumu ir puikia reakcija.

1899 m. Maksas fon Štefanicas, apsilankęs šunų parodoje Karlsrujoj, išvydo įspūdingą gelsvai pilką vilko dydžio šunį, ramiai bei pasitikinčiai stovintį prie šeimininko. Šis paaiškino, kad šuo Hektoras fon Linkrshainas, nors ir atvestas į parodą, yra darbinis, išskirtinių gabumų turintis keturkojis, kuris, nepaisant panašumo i vilką, turi įgimtą polinkį tarnauti žmogui. Fon Štefanicas nusipirko Hektorą, parsivežė į savo veislyną Grafrate ir pervadino jį Horandu fon Grafratu (Horand von Grafrath). Tais pačiais metais vokiečių aviganių pradininkas įsteigė

Vokiečių aviganių savininkų sąjungą bei tapo pirmuoju jos prezidentu. Į pirmąją vokiečių aviganių veislės knygą pirmasis įrašytas Horando fon Grafrato vardas. Būtent nuo šio šuns ir prasideda nauja veislė, netrukus užkariavusi viso pasaulio šunų mylėtojų širdis beribiu atsidavimu šeimininkui, judrumu ir noru veikti. 1909m. čempionu tapo Hetelis f. Ukermarkas (Hettel Uckermark). Nuo šio šuns prasidėjo nauja šunų veisimo era, kuriai būdingas juodas su įvairių atspalvių rudais ar gelsvais kailio plotais. Kažkada buvusios labai populiarios juoda ir pilka su tamsiu šydu vokiečių aviganių spalvos ėmė nykti. Pirmoji vokiečių aviganių paroda Vokietijoje surengta 1899 metais.

Lietuvos vokiečių aviganių savininkų klubas vienija apie pusantro šimto narių, nors tokios veislės keturkojų įregistruota apie 7 tūkstančius. Šiuo metu šalyje jau yra vokiečių aviganių, atvežtų iš jų kilmės šalies – Vokietijos. Vieni kinologai – Antanas Butkus, Rinaldas Janušaitis ir kiti – tvirtina, kad dviračio neverta išradinėti, ir geriausi šunys, esą yra tik iš Vokietijos, tad šunis verta pirkti ten. Kiti įsitikinę, kad nors geriausi šunys veisimui tikrai yra iš Vokietijos, bet vis dėlto verta turėti ir savo veislyno veislės linijas. Skiriasi šunų išraiškos, viršaus, apačios linijos, ir kita. Viena tokių entuziasčių Lietuvoje – Neda Volkova, kuri aviganius augina, dresuoja ir veisia jau per 20 metų.

Žinoma, kiekvienam veisėjui norisi, kad jo šuniukai užaugtų čempionais. Deja, visi čempionais netampa, nes tam įtakos turi ne tik tinkamas auginimas, bet ir genetika.

Šiuo metu tituluočiausias vokiečių aviganis, gyvenantis Lietuvoje – tai Vokietijoje pirkta, ten dresuota kalytė Chiwa. Jos šeimininkas Vladas Gerasičkinas sako, kad Chiwa yra ne tik puikaus eksterjero, bet ir ypatingai gero temperamento šuo. Plačiau apie Chiwą galite pasiskaityti čia.

Vokiečių aviganiai - vieni lengviausiai dresuojamų šunų. Juos privaloma dresuoti, išlaikyti psichikos testą, atlikti sveikatos tyrimus. Lietuvoje nuo dvejų metų privalu išlaikyti testą BH, t.y. „Šuo mieste“. Jį sudaro šuns ėjimas greta, jo pasodinimas, paguldymas, pasikvietimas, ir gulėjimas vietoj nustatyą laiko tarpą. Norint veisti dar privaloma veislinė apžiūra bei tariamo nusikaltėlio sulaikymas. Norintiems siekti aukštesnių rezultatų - yra tarptautinės dresūros egzaminai IPO I, IPO II, ir IPO III.

Daugiau, kaip tris dešimtmečius profesionaliai su šios veislės šunimis dirbantis kinologas Artūras Zaleckas vertina vokiečių aviganius dėl jų įkyraus dėmesio reikalavimo ir didžiulio noro aktyviai dalyvauti šeimininko siūlomoje veikloje. Daug metų dirbęs su policijos, o vėliau ir muitinės keturkojais kinologas ekspertas pataria pradėti dresuoti šuniuką kuo anksčiau, žaidimo būdu. „Paėmei, tarkim, nuo kalės 2 mėnesių šunelį ir tu jau gali su juo daryti be galo daug ką: tą patį lipdyti kontaktą, mokyti komandos „Pas mane!”, komandos “Greta!”“, - sako A. Zaleckas. „Jeigu ruošiatės dalyvaut specializuotose varžybose – mokymas sekti pėdsakais pradedamas nuo pat nuo pat ankstyvos šuniuko vaikystės. Kai kurie klaidingai galvoja, kad sukaks ten 7-8 mėnesiai, nueis į dresūros aikštelę, ir dresuotojas padarys kažkokį tai stebuklą – tikrai stebuklo neįvyks, nes formuot tą šunelį reikia pradėti kaip galima anksčiau. Net ir pačias raumenų grupes – tai yra, jeigu mes mokom atsigult, tai mokom atsigult taisyklingai, po juo dedami kąsnelį - pradedant, žinokit, nuo pačios, nuo pačios ankstyvos vaikystės“, - sako kinologas, prasitariantis, kad pats su savo vokiečių aviganiais išbūna 24 valandas per parą.

Yra dvi nuomonės apie darbinius ir parodinius šunis. Vieni kinologai tvirtina, kad parodiniai šunys, esą, tik gražūs, ir nelabai sugeba atlikti darbiniams šunims įprastų užduočių, o darbiniai, kurie dažniausiai būna juodi ir pilki, neva, tik puikiai dirba, bet yra švelniai tariant tolokai nuo vokiečių aviganių išvaizdos standarto. Prityręs kinologas A. Zaleckas įsitikinęs, kad toks skirstymas – daugiau mados reikalas: „Man atrodo, kad dabar labai madinga sakyti, kad jeigu šuo – juodas, pilkas, skiriasi nuo šito klasikinio šuns savo išvaizda, jis jau yra darbinis. Tai tikrai visiškai ne. Darbinis – tai yra darbinės savybės. Ir vėlgi, tarkim, tas pats juodas ar pilkas kąs rankovę, tarkim, ar ne, sulaikys tą nusikaltėlį – tai dar ne darbinis. Darbinis – tai yra visuma – jis sugeba atlikti viską“. Tai, kad ir tarp eksterjero parodose dalyvaujančių vokiečių aviganių yra labai gerų šunų, ir tarp vadinamų „darbinių linijų“ yra labai gerų šunų – patvirtino ir kinologės Giedrės Balevičiūtės atliktas darbą dėl darbinių ir parodinių šunų skirtumų. Paaiškėjo, kad skirtumas labai menkas. Didesnį pliusą G. Balevičiūtė skyrė darbiniams šunims, bet tai buvo itin mažas skirtumas. Todėl galima teigti, kad daug priklauso, kaip atskleistos šuns savybės, kaip ir kokios kompetencijos dresuotojas su juo buvo dirbęs.

Vokiečių aviganį galima išmokyti ir saugoti daiktus ar teritoriją, tačiau daugelis nustebs, bet – jeigu norite vien tik sarginio šuns – geriau riktis kitą veislę. Kai kurie žmonės klaidingai galvoja, kad jeigu nusipirko šuniuką, uždarė į voljerą – jis pradės saugoti. Tai ne ta veislė – jiem nėra įgimta tik sauga. Juos to reikia mokyti. Labai svarbu tai daryti ne per anksti. Priešingu atveju galima sugadinti šuns charakterį, jis taps bailiu, gali neprisileisti net šeimininko. „Tarkim, laukinėje gamtoje vilkiukai, kol maži – net medžioja neagresyviai. Tik sulaukus dvejų trejų metų, medžiojant, tarkim, vienam, sutikus šerną „įsijungia“ ir ta agresija. O žmonės, eidami prieš gamtą neretai mėgina agresijos mokyti mažą šuniuką. Tai žalinga, - įsitikinęs kinologas ekspertas Artūras Zaleckas. - Šuo – veikiau nuo braškių vagių – loja, ir pakaks“.

Vokiečių aviganiai – viena populiariausių šunų veislių. „Statistiškai jie serga įvairiomis ligomis, tačiau tai nėra labai ligota veislė“, - sako veterinarijos gydytoja, pati 20 m. auginusi vokiečių aviganius – Vaida Valašimaitė. Pasak vet. gydytojos, viena dažniausių šios veislės šunų šeimininkų klaida – besaikis kalcio papildų brukimas šunims. „Kalcio ar kitų papildų, kuriuose yra daug kalcio ir fosforo, profilaktiškai duoti negalima, t.y., jeigu nėra nustatyto poreikio, - sako V. Valašimaitė. - Tokiu atveju nevienodai užsidarinėja kaulų augimo zonos, kaulai būna kieti, bet trapūs, per tam tikras zonas gali netgi iškrypti. Yra tokios kaip ir augimo – vokiečių aviganiams ir didelėm veislėm būdingos ligos, kaip panosteitas, dėl nevienodo kaulų augimo, nevienodo vystymosi, ir dažnai prie to būna prisidėję šeimininkai, peršerdami šunį papildais, kurių tuo metu šuniui net nereikia. Vokiečių aviganiams yra vertinama klubo sąnarių displazija, t.y. neteisingas klubo arba sąnarių vystymasis. Jis gali būti bet kuriame sąnaryje, bet dažniausiai vokiečių aviganiams yra nustatoma klubo ir alkūnės sąnario displazija. Esant neteisingams jų vystymuisi atsiranda įvairių ataugų, šlubavimai, skausmas, šuo negali vaikščiot, kartais jau jauname amžiuje galima turėti šuniuką invalidą negalintį pajudėti.

Vokiečių aviganis turi būt liesokas iki 1,5-2 metų, tai yra normalu. „Geriau jis tegul būna per liesas, negu per storas, nes nespėja vystytis kaulai, sąnariai, apkraunama viršsvoriu, ir dar labiau progresuoja įvairios sąnarių ligos, jeigu jas jau turi, ir galima iššaukti įvairiasnetikėtas traumas „, - sako V. Valašimaitė.

Dar viena pavojinga šuns gyvybei liga – skrandžio užsisukimas. Negalima maitinti vokiečio aviganio prieš pasivaikščiojimą; paėdus būtina saugoti, kad nežaistų, nesivartytų. Grįžus po pasivaikščiojimo šuniui reikėtų užtikrinti ramybės periodą pusę valandos, ir tik tuomet pašerti. Dar viena dažna įgimta liga – kasos nepakankamumas. Ligą diagnozuoja vet. gydytojai.

„Labai gaila būna, kai žmonės įsigyja šunelį be dokumentų, ir praranda tas garantijas turėti sveikesnį šunį bent jau klubų ar alkūnių displazijos atžvilgiu, - sako vet. gydytoja. - Geriausia įsigyt šunelį, kurio tėvai buvo įvertinti A arba B klubo sąnariai, ir o arba 1 – geriau O alkūnės sąnarių. Tai yra privalomi šuniukams, kurie yra su dokumentais. Nes tėvai netikrinami bedokumentinių šunų, jie gali būti su labai sunkiu displazijos laipsniu, ir žmogus ateina su šuneliu jau 6, 7, 8 mėnesių jau gali turėti tą problemą, ir tenka netgi užmigdyt šunelius dėl tokios priežasties, nes jie negali normaliai judėti, tai progresuoja, ir mes negalime to stabdyti.“

Vokiečių aviganiai, auginami šeimose su vaikais, puikiai su jais sutaria, ir net gina nuo pašalinių. Kinologė Živilė Čepulienė, trijų vaikų mama, net kelis vokiečių aviganius augina name, šeimoje. „Vokiečių aviganio šeimininkas turi būti suaugęs žmogus, - sako Živilė. – Vaikas gali padėti prižiūrėti: šukuoti, paduoti ėdalo, vandens. Atsakyti už tokio didelio šuns veiksmus gali tik pilnametis, todėl ir vedžioti vokiečių aviganį geriausia patikėti tik suaugusiam žmogui“.

Su vokiečių aviganiais smagu tiek visai šeimai, tiek ir vienam šeimininkui. Drauge galima bėgioti miške, važiuoti dviračiu, šalia bėgant šuniui (žinoma, to reikia mokyti palaipsniui), kartu plaukioti, žaisti kamuoliuku, ir kitaip smagiai leisti laisvalaikį.