Ar šuns dubenėlis turi būti pilnas?

Mums visiems kartais norisi augintinį palepinti – duoti ką nors skanaus, kad ir nuo savo stalo arba padėti ne vieną ėdalo indelį – tegu renkasi, kas skaniau. Tačiau, kai tai tampa kasdieniniu įpročiu, netrukus susigriebiame, kad mūsų meilė keturkojui virsta papildomais kilogramais, apsunkinančiais gyvūno judėjimą ir kenkiančiais jo sveikatai. Tad kokiais kiekiais ir kaip dažnai šerti augintinius, kad jie augtų sotūs, sveiki ir jaustųsi mylimi.

Pirmiausiai išsiaiškinkime mitybos specifiką, pagal kurią skirstomi gyvūnai: tai žolėdžiai, mėsėdžiai ir visaėdžiai. Šuo priskiriamas mėsėdžiams, todėl jo mityba turi būti paremta gyvulinės kilmės baltymais. Tiesa, „šiandieninis šuo“ nutolęs nuo savo pirmtako vilko, ir jo mityboje jau yra atsiradę visaėdžiams būdingų produktų. O tai reiškia, kad šuns organizmas yra pajėgus virškinti angliavandenių turinčius produktus.

Gydytojas veterinaras Tadas Sabaliauskis sako, kad svarbu numatyti šėrimo dažnį, kuris kiekvienam šuniui bus individualus, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes. Viena iš svarbesnių aplinkybių - amžius. Jauni šuniukai, kurie ką tik atjunkyti nuo kalės, turi mažą skrandį ir didelį poreikį maisto medžiagoms. Juk jie auga tiesiog valandom! Todėl mažylius reikia šerti dažnai – apie 5-6 kartus per dieną. Kai gyvūnas ūgteli ir pasiekia 80 proc. savo būsimo dydžio ir brandos, jį šerti reikėtų 2-3 kartus per dieną. O štai suaugusiam šuniui geriausia duoti ėdalo 1-2 kartus per dieną. Taip pat reikia žinoti, kad, norint išvengti skrandžio užsisukimo, didelių veislių šunų negalima šerti mažiausiai valandą prieš ir po pasivaikščiojimo.

Suaugusio šuns ėdalo kiekis turėtų būti normuotas priklausomai nuo veislės ir dydžio. Nustačius kasdieninę normą, ją galima šiek tiek koreguoti, atsižvelgiant į oro temperatūrą, pavyzdžiui, jei šuo daug laiko praleidžia lauke. Tačiau tiek lauke, tiek kambaryje auginamo šuns dubenėlis neturėtų būti visada pilnas. Pasak ryzenšnaucerio Mio šeimininkės Ievos Kuzminskienės, kai šuo suėda savo ėdalą, būtina dubenėlį patraukti ir jokiu būdu neduoti dar, antraip šuo praranda motyvaciją maistui:

,,Ir kuo toliau, tuo labiau šuo išlempa, pradeda reikalauti vis kažko kito, skanesnio maisto.“

Mums, žmonėms, patinka maisto įvairovė, tačiau šuns žarnyno mikroflora nemėgsta staigių pokyčių, tvirtina veterinarai. Gali sutrikti skrandžio veikla, šuo pradėti viduriuoti. Todėl geriausia tai, kas jam pritaikyta ir įprasta. Patariama laikytis ir tinkamo režimo, šerti tuo pačiu metu. Kinologė, verslininkė ir veisėja Janita Janušauskaitė-Plungė įsitikinusi, jog tikrai nereikia, kad gyvūnui būtų nuolat ,,nukrautas stalas“ ir patiekta įvairovė:

,,Dažnai, kai manęs klausia: kodėl šuo neėda vieno ar kito ėdalo, atsakau: o jūs padėkite vaikams kotletus ir saldainius. Kaip manote, ką jie čiups pirmiausia?"

Veislyno šeimininkė Indrė Mečionytė šunis šeria kartą per dieną ir pagal savitą sistemą. Jos kiekvienas augintinis turi savo indelį, iš kurio ėda pagal komandą: „galima“. Pasak moters, šunys yra kilę iš vilkų ir jie turi būti alkani. Jos augintiniai šeriami kartą per parą ir tik mėsa, kuri, pasak pašnekovės, yra ilgiau ir sunkiau virškinama, negu sausas maistas. Šunų šėrimo dietų yra įvairių, veterinarijos gydytojai pataria staiga, nepasigilinus, nesižavėti kuriuo nors madingu šėrimo būdu. Mūsų naminiams gyvūnams reikia subalansuoto ėdalo, kuriame pakanka būtinų maistinių medžiagų, atsižvelgiant į šuns gyvenimo būdą ir energijos poreikius.

Suaugusiam šuniui, kuris yra aktyvus ir „pačiame jėgų žydėjime“ ėdalas turi būti kaloringas. O šunims senjorams, vyresniems, nei 7 metų, pašaras turėtų būti mažiau kaloringas. Tačiau patartina, kad jame būtų sąnariams reikiamų medžiagų: gliukozaminų, kondraitinų ir labai daug antioksidantų. Svarbu žinoti, kad kastruotiems gyvūnams irgi reikia mažiau kaloringo pašaro.

,,Reikia skaičiuoti kalorijas, atsižvelgiant į specifinius gyvūno poreikius. Įvertinti, ar augintinis aktyvus. Pavyzdžiui, jei tai - ką tik šuniukų susilaukusi kalė, jai reikės daugiau kalorijų. Arba augančiam gyvūnui reikės daugiau baltymų, kalcio, nes vystosi ir kaulai, ir vidaus organai.“ – Pataria gydytojas veterinaras Tadas Sabaliauskis.

Skanėstų irgi nepatariama duoti dažnai. Jie telieka, kaip užsitarnauti apdovanojimai, kai gyvūnas, pavyzdžiui, dresuojamas. O artėjant šventėms visi turi suprasti, kad gėrybės nuo mūsų stalo neturėtų persikraustyti po stalu, t.y., pas ilgesingai puotą stebintį augintinį. Gyd. vet. T. Sabaliauskis pasakodamas apie didžiausias šeimininkų „nuodėmes“, įspėja, kad maistas nuo mūsų stalo šuniui gali būti žalingas. Šunims negalima duoti daugelio vaisių, ypač tokių, kaip vynuogės, avokadas, persimonas. O ypač reikėtų vengti šokolado:

,,Po tokių vaišių mums tenka gyvūnus reanimuoti. Neretai pasitaiko, kad gydymas užsitęsia. Tačiau, kai numatomos metų šventės, mes, veterinarijos specialistai, jau žinome, kad pas mus į kliniką atveš 1-2, o kartais pasitaiko, kad ir 5 peršertus augintinius.

Vienintelis šuns dubenėlis, kuris visada turi būti sklidinas - tai šuns indas su vandeniu. Vanduo turi būti šviežias ir keičiamas kasdien. Visi gyvūno dubenėliai turi būti plaunami kasdien. Jeigu dvejojate, kokį ėdalą parinkti savo šuniui, pasitarkite su veterinarijos gydytojais.