Gyvūnų ženklinimo istorija

Nuo šių metų Įsigaliojo privalomas šunų, kačių ir šeškų ženklinimas bei registravimas.

Dar 2013 metais, kai buvo kuriamas šis įstatymas, prie jo dirbo visa grupė specialistų, valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų, ir buvo priimtas sprendimas ženklinti pasiutligei imlius gyvūnus – tai yra kates, šunis ir šeškus, kuriuos žmonės augina savo namuose.

Viena iš įstatymo iniciatorių Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė teigia, kad priežastys buvo kelios. Viena iš priežasčių yra pasiutligės kontrolė, siekiant identifikuoti gyvūnus, tuos, kuriuos žmonės turi skiepyti, ir kontroliuoti tokių gyvūnų skiepijimą. Kita priežastis – vis didėjantis benamių gyvūnų skaičius.

Lietuva yra 21-oji šalis iš 27-ių Europos sąjungos šalių, kuri įsivedė privalomą ženklinimą.

Ženklinti šunis pradėta labai seniai. Dar 1446 m. Olandijoje buvo įvestas mokestis už šunis, kuris buvo renkamas druska, ir tokiu būdu atsirado poreikis juos registruoti. Seniausias išlikęs žetonas yra 1775 metų. Pasak žetonų kolekcininkų jau 19-tame amžiuje net 16 valstybių šunys buvo ženklinami žetonais. Lietuvoje šuniukai taip pat ženklinami jau nuo seno. Tai patvirtina kolekcininko Vyčio Ramanausko turima registracijos žetonų kolekcija, kurią galėjote išvysti laidoje „Mūsų gyvūnai“.

1893 metais medžioklinius ir kambarinius šunis nuspręsta priskirti prabangos prekėms ir apmokestinti, o už pririštus kiemsargius siūlyta mokesčio neimti. Įdėją pavyko įgyvendinti tik 19 amžiaus pabaigoje, 1899 metais. Lietuvoje pagal tuo metu galiojusius Rusijos imperijos įstatymus medžiokliniai ir kiemsargiai šunys apmokestinami nebuvo. Taip pat išimtys suteiktos diplomatinių atstovybių tarnautojų, kariuomenės šunims. Šunys be žetonų buvo gaudomi, laikomi tris dienas, o neatsiradus šeimininkui – naikinami. Tais pačiais 1899 metais miesto valdžia skyrė sklypą tarp dabartinių Vilniaus Naugarduko ir Panerių gatvių Gyvūnų globos draugijai, kuri turėjo pastatyti tinkamas patalpas ir laikyti sugautus be žetonų šunis iki paskutinės jų gyvenimo dienos, t.y. tris dienas. Pirmieji suženklinti šunys buvo Vilniaus mieste. Vėliau mokesčiai už šunis pradėti rinkti ir kituose miestuose.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui vokiečiai apmokestino ne tik miestiečių, bet ir kaimo gyventojų šunis. Juos buvo privaloma registruoti ir paženklinti žetonais. 1915 metais miesto burmistras išleidžia vadinamąjį „apskelbimą“ vokiečių, lenkų, lietuvių ir žydų kalbomis, kad visi šunys, kurie laksto mieste be apynasrio ir nepaženklinti antkakliu su įrašu, bus gaudomi ir naikinami. 1916 metais nustatytas 10-ties ir 25-kių markių metinis mokestis, vėliau padidintas iki 30-ties markių. Bet buvo ir išimtys. Karinių ir civilinių valdžios organų tarnybiniai šunys nebuvo apmokestinami, bet juos vis vien buvo privalu registruoti, ir pažymėti nemokamais žetonais. Iš pradžių kiekvienas miestas ir miestelis naudojo skirtingus šunų ženklinimo žetonus, o nuo 1918-tų metų liko tik su užrašu Litauen.

Tarpukariu iki 1930 metų šunis Lietuvoje registravo tik kelios miestų savivaldybės – Kauno, Panevėžio, kt., esą, siekiant sustabdyti tuo metu plitusią pasiutligę. 1929 m. žemės ūkio ministras pasirašė taisykles dėl visų šunų ženklinimo ir ženklinimo mokesčio. Netrukus paskelbtas vidaus reikalų ministro „Šunų registracijos rinkliavos įstatymas“. Taigi 1930-tieji – tai metai, kai bent teoriškai visi Lietuvos šunys turėjo būti pažymėti žetonais. Alytaus, Biržų, Kėdainių, Šiaulių, Ukmergės ir kitose apskrityse nuspręsta kaldinti bendrus žetonus visiems apskrities šunims, o Kauno, Mažeikių, Raseinių ir kitose apskrityse – skirtingus kiekvienam valsčiui. Žmonės vengė mokėti mokesčius, tad registruotų šunų buvo mažiau, nei neregistruotų.

Nuo mokesčių, kaip ir anksčiau, buvo atleisti kariuomenės, policijos, savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų šunys. Taip pat mokesčių mokėti nereikėjo už kurčiųjų ir aklųjų vedlius. Jie mokėjo tik simbolinę sumą už žetono gamybą. Medžiokliniai šunys turėjo specialius Medžioklės-žūklės draugijos žetonus.

Keturiasdešimtais metais išleidžiamas Vilniaus miesto burmistro privalomasis įstatymas dėl privalomos visų šunų registracijos – ir mokesčio, kuris skyrėsi nuo vietovės, kurioje šuo gyveno, priklausė nuo to, ar jis medžioklinis ar kambarinis, ir kiek šunų laikoma. Taip pat nustatyta administracinė bauda – iki 500 litų už šio įstatymo nesilaikymą.

Sovietmečiu ankstyviausias žinomas žetonas yra 1949 metų Šiaulių apskrities vykdomojo komiteto išduotas šuns ženklinimo žetonas. 1968 metais mėginta Lietuvoje rinkti mokestį už šunis, bet istorija kartojosi – gyventojai vengė mokėti du, o vėliau du su puse ar tris rublius. Žinoma, yra puikių pavyzdžių, kaip žmonės sąžiningai registravo savo šunis ir mokėjo rinkliavas – pavyzdžiui, kolekcininkas Vytis savo kolekcijoje turi ir garsaus architekto, sukūrusio Žalgirio tilto skulptūras, augintų šunų ženklinimo žetonus ir kvitus apie sumokėtus mokesčius.

Kaip žinoma iš istorijos idėja suženklinti ir suregistruoti gyvūnus nėra nauja, tik žetonus pakeičia šiuolaikiška mikroschema ir naujas Gyvūnų augintinių registras, bei išsiplėtęs sąrašas. Tam įgyvendinti yra suteiktas pusantrų metų laikotarpis, per kurį augintinių savininkai privalo suženklinti ir užregistruoti savo augintinius.

Gyvūno savininkas bus pats atsakingas už tai, jog gyvūno duomenys būtų suvesti į Gyvūnų augintinių registrą. Tai reiškia, kad su nežymėtu gyvūnu jis turi kreiptis į veterinarijos kliniką. Jo augintiniui bus įvesta mikroschema, ir arba veterinarijos gydytojas užpildys prašymą patalpinti duomenis į Gyvūnų augintinių registrą, arba savininkas gali pats kreipdamasis į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorinius skyrius per septynias darbo dienas nuo gyvūno paženklinimo (Gyvūnų ženklinimo ir registravimo tvarka) sako Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos vadovas Saulius Laurusevičius.

• Kas yra ta mikroschema, kaip ja ženklinami gyvūnai?
• Ar reiks iš naujo ženklinti jau suženklintus gyvūnus?
• Ar bus skiepijami nuo pasiutligės ir kitų užkrečiamų ligų neženklinti gyvūnai?
• Ką daryti, jeigu mikroschema nustojo veikti, ar ji nekelia pavojaus mūsų augintinių ir mūsų sveikatai?
• Atsakymai – laidoje „Mūsų gyvūnai“ šį sekmadienį sausio 17 dieną.