Sirijos žiurkėnai - populiarūs augintiniai

Žiurkėnai yra graužikai. Gamtoje aptinkama daug žiurkėnų rūšių. Tačiau, toli gražu ne visos rūšys tinkamos auginti, kaip naminiai gyvūnai. Sirijos žiurkėnai - populiariausi augintiniai, taip pat namuose laikomi Džungarijos, Roborovskio ir kt. žiurkėnai.

Sirijos žiurkėnai populiarūs, kaip naminiai gyvūnai, daugelyje pasaulio šalių. Pirmą kartą tokius laukinius žiurkėnus aprašė anglų gamtininkas Džordžas Robertas Vaterhauzas (George Robert Waterhouse) 1839 m. Sirijos pusdykumėse aptiktų žiurkėnų nepavykdavo išveisti net iki 1939 m.. Dar 1930 m. iš Sirijos žiurkėnai nuvežti į Jeruzalės Universitetą, tuo pasirūpino zoologas Izraelis Aharonis (Israel Aharoni). Po kelerių metų sėkmingai išveistų Sirijos žiurkėnų kolonija eksportuota ir į JAV.

Pagrindinė Sirijos žiurkėno spalva yra gelsvai ruda. Tai natūrali, gamtinė spalva. Šiuo metu entuziastų dėka Sirijos žiurkėnai yra įvairių spalvų: gelsvos, rudos, juodos, dvispalviai. Būna ir albinosų - baltų, raudonomis akutėmis. Sirijos žiurkėnų kailiukas yra trumpas, bet išveista ir ilgaplaukių.

Prižiūrėti juos nėra ypatingai sunku. Laikant vieną žiurkėną, jo narvelį reiks valyti du kartus per savaitę. Netgi viso kraiko keisti nereikės, nes žiurkėnai turi tokią savybę, kad pasirenka vieną ar kelias vietas (dažniausiai - narvelio kampuose), kur atlieka savo gamtinius reikalus, o kitas kraikas lieka švarus. Reguliariai keičiant kraiką tose vietose narvelis bus švarus ilgiau.

Kraikui labai tinka lapuočių medžių pjuvenos, arba granulės. Laikraštis ar spalvotas popierius visiškai netinka, nes juose yra kenksmingų žiurkėnams medžiagų. Spygliuočių medžių pjuvenos žiurkėnams gali taip pat pakenkti.

Maudyti žiurkėnų nereikia. Geriamo vandens sunaudos daug mažiau, jei kasdien pakankamai patiekiate sultingų daržovių, bet jeigu šeriate tokį augintinį sausu pašaru, specialią girdyklą įrengti tiesiog privalu.

Sirijos žiurkėnai nėra išrankūs maistui. Jų pašaro racioną sudaro šienas, grūdai, daržovės (morkos, kopūstas, agurkai, pomidorai, ridikėliai). Galima duoti burokų, virtų bulvių. Labai mėgsta duoną, sulaistytą aliejumi. Zoologijos prekių parduotuvėse yra paruoštų sausų mišinių, skirtų graužikams. Ten taip pat galima įsigyti ir šieno, jeigu neatsivežėte, kaip lauktuvę žiurkėnui, po apsilankymo kaime.

Papildomai žiurkėnams reikia duoti vitaminų. Jų galima įsigyti veterinarijos vaistinėse arba duoti žiurkėnams grūdų želmenų. Juose yra ypač daug vitamino B, kurio reikia žiurkėnų nervų sistemai. Gavę vitamino B jie tampa ramesni, draugiškesni.

Žiurkėnai yra labai smalsūs gyvūnėliai. Jie uostinėja, šmirinėja, išžvalgo teritoriją. Jei paleidžiate juos lakstyti laisvai, būtina nuolat prižiūrėti, kitaip - tiek ir tematysite - jie pabėgimo meistrai. Leisti žiurkėnui laisvai pabėgioti labai rekomenduotina, mat narvelyje tam per mažai vietos. Laisvėje tokie gyvūnai gyvena didelėse teritorijose, kurias tyrinėja, ir jų smalsumas yra įgimtas.

Kad jūsų žiurkėnas nenuobodžiautų ir nuolat turėtų veiklos narvelyje, pasirūpinkite jo pramogomis - įrenkite "žaidimų kambarį": tam pravers įvairios kopėtėlės, bėgimo ratukas (jis turi būti arba be visai be tarpų, arba tarpteliai tarp virbų turi būti tokie, kad neįlįstų žiurkėno kojytė), tunelį. Kai kurie išradingi žiurkėnų augintojai savo numylėtiniams įrengia kelių aukštų pramogų parkus. Tai įdomu net tik žiurkėnui, bet ir jo augintojui.

Pirma žiurkėnų vada nebūna labai gausi. Kitos vados gali būti nuo 7 iki 14 jauniklių. Būsimą žiurkėnę mamą reikia atskirti nuo patinėlio, nes nėštumo metu žiurkėnė būna agresyvesnė. Neatskyrus patelės nuo patinėlio, jie gali susipešti ir nukentėti.

Žiurkėnų jaunikliai gimsta visiškai pliki, rausvi, bejėgiai. Subręsta žiurkėniukai maždaug per pusantro mėnesio. Tik tada galima juos atskirti nuo mamos ir į narvelį gražinti patinėlį.

Žiurkėnus globoti gali vaikai nuo trejų-ketverių metų. Imti į rankas galima tik prižiūrint tėvams. Vaikai dažnai nejaučia savo jėgos ir per stipriai suspaudę gali žiurkėną paprasčiausiai uždusinti, ar išsigandę spurdėjimo išmesti. Pirmą kartą geriausia žiurkėną pamėginti paimti ant rankų, tarkim, atsisėdus ant grindų, kilimo - jeigu netyčia gyvūnėlis išsprūstų, neturėtų stipriai susižaloti krisdamas. Paaiškinus vaikui, kas gali nutikti, kaip tinkamai imti, laikyti žiurkėną padedame vaikui suprasti atsakomybę už auginamą mažesnį sutvėrimą.

Beje, žiurkėnus patariama imti ranką priartinus iš šono, ne iš viršaus - mat tokių gyvūnų natūralūs priešai gamtoje, plėšrūs paukščiai, puola iš viršaus, tad žiurkėnas gindamasis gali kąsti.

Sirijos žiurkėnai aktyvūs iki trejų metų. Vėliau jiems prasideda "gili senatvė".