Vietnamietiškos gyvalazdės - tylūs maskavimosi meistrai

Gyvalazdės, kaip jau tikriausiai supratote iš pavadinimo, dažniausiai panašios į šakeles, tarp kurių gyvena. Kai kurios primena žalius ar sudžiuvusius lapus, ir taip puikiai maskuojasi gamtos prieglobstyje. Jos būna ne tik įvairios išvaizdos, bet ir dydžio – mažiausios nesiekia nė dvylikos milimetrų, o didžiausių kūno ilgis – beveik 33 centimetrai. Pilnai ištiestomis galūnėmis tokios gigantiškos gyvalazdės gali siekti daugiau, nei 55 centimetrus, t.y. kiek daugiau, nei pusę metro. Gyvalazdės įprastai imituoja aplinkos spalvą, dažniausiai žalią ar rudą. Kai kurios gyvalazdžių rūšys būna spalvotos, ir net sparnuotos. Daugiausia gyvalazdžių gamtoje aptinkama tropikų ir subtropikų zonose, kai kurios rūšys gyvena vidutinio klimato regionuose – jos klesti miškuose ir pievose, kur minta lapais.

Gamtoje rūšis aptinkama Vietname, Pietryčių Azijoje. Patinų kūno ilgis – 65–75 mm, patelių – 85–110 mm. Patelės yra besparnės, rudos arba žalsvos, jų antenos yra trumpos, o ant galvos yra pora išaugų, primenančių ragelius. Patinai besparniai, jų antenos ilgesnės, kūnas laibas. Gamtoje ir tarp nelaisvėje auginamų individų patinų aptinkama labai retai.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Auginant nelaisvėje vietnamietiškos gyvalazdės laikomos insektariume, arba - terariume. Šis turi būti aukštesnis, kad neriantis galėtų užsikabinti (stengiasi, kuo aukščiau) ir išsinerti žemyn. Nėrimosi metu vabzdžiui gali ataugti ir pažeistos galūnės - kojos, antenos. Bene geriausias substratas – durpės, kokoso durpės, kad į jas vabzdys galėtų padėti kiaušinius, o jūs galėtumėte pasodinti lapinių augalų. Gyvūnas vandens gauna maitindamasis lapais, terariume turi būti pakankamai drėgna. Drėgmė reikalinga gyvalazdei nėrimosi periodu, tada drėkinti terariumą purškiant tiesiog būtina. Papildomo vandens šaltinio nereikia. Taip pat terariume turi būti šakų ar kitų dekoro elementų, už kurių gyvalazdė galėtų užsikabinti ir išsinerti.

Maitinasi vietnamietiškos gyvalazdės ąžuolo, aviečių, žemuogių, mėtų, melisos, ir kai kurių kitų erškėtinių šeimos augalų lapais. Taip pat mėgsta daigintus javus. Kuo labiau paįvairinsite vabzdžio racioną, tuo gyvūnas gaus įvairesnių aminorūgščių, ir, tikėtina, gyvens ilgiau. Kai kuriuos lapinius augalus – melisą, mėtą ar daigintus javus galima įsodinti tiesiog į terariumo substratą, ir gyvalazdės visada turės šviežio maisto. Kitą maistą tiesiog reikia įdėti ar pakabinti terariume.

Rūšiai labai būdinga partenogenezė (nebūtinas kiaušinėlių apvaisinimas). Kiaušinėlių inkubacija Lietuvoje trunka nuo 1,5 iki 2 mėnesių. Nimfos vystosi 4–5 mėnesius. Suaugusios gyvalazdės gyvena apie metus. Vietnamietiškos gyvalazdės pradeda daugintis esant apie 25 laipsnių temperatūrai. Norint pasiekti tokią temperatūrą terariume, galima naudoti šildymo kabelius ar specialius kilimėlius. Atsiradus mažyliams, svarbu palaikyti tokią pat temperatūrą. Nors vietnamietiškos gyvalazdės pakankamai didelės, jų jaunikliai –labai maži. Jiems reikia geros terariumo ventiliacijos, tačiau turite užtikrinti, kad ventiliacinės angelės būtų labai mažos, nes gyvalazdžių jaunikliai puikiai moka pasprukti radę ir menkiausią tarpą. Norint nustoti veisti gyvalazdes – sumažinkite temperatūrą terariume ir gyvalazdės nustos daugintis.

Vietnamietiškos gyvalazdės nuo plėšrūnų slepiasi imituodamos augalo šakelę. Bet jos turi ir kitą gynybos mechanizmą. Jos išskiria toksiškus lašelius. Jie žmogui nepavojingi. Nepavojingi ir paukščiams, vorams bei mažiems žinduoliams, kurie medžioja tokias gyvalazdes. Šis savisaugos mechanizmas greičiausiai skirtas skruzdėlėms, kurios linkusios viską puldinėti ir temptis į savo lizdą.