Meksikiniai krokodiliniai driežai - retieji gražuoliai

Vieni gražiausių driežų, kuriuos galima auginti namuose, tai abronia graminea – žalieji meksikiniai krokodiliniai (dar vadinami aligatoriniais) driežai. Tiesa, gamtoje jie yra nykstantys, tai saugoma rūšis, ir įsigyti juos galima tik su kilmę patvirtinančiais dokumentais, t. y., būsimieji augintiniai turi būti išveisti nelaisvėje, bet ne pagauti gamtoje. Pavadinimą gavo dėl išorinio panašumo su krokodilais.

Meksikiniai krokodiliniai driežai yra endemikai. Jie aptinkami tik Meksikoje. Didžiąją laiko dalį praleidžia ant medžių, puikiai karstosi, naudoja uodegą, kuri yra itin stipri. Maskuodamiesi nuo plėšrūnų, tokie driežai judėdami linguoja, lyg lapai, kedenami vėjo. Laikomi terariume krokodiliniai driežai tokią savybę išlaiko, nors aplinkos lapai ir nejuda.

Rasos Eilunavičienės nuotr.

Meksikinių krokodilinių driežų spalva būna nuo sodriai žalios iki žaliai mėlynos.

„Spalvos keitimas priklauso dažniausiai nuo saulės spindulių, ir gamtoj, nors jie užima labai nedidelę teritoriją, gyvenantys daugiau atvirose vietovėse, yra ryškesni, daugiau melsvo atspalvio turi, o gyvenantys tankesnėse vietovėse, yra žalesni, į rudumą“, - pasakoja Lietuvos zoologijos sodo Šaltkraujų gyvūnų sk. vedėja Alma Pikūnienė.

Pasak specialistės – nuomonė, neva spalva keičiasi nuo mitybos įpročių, kol kas nepatvirtina jokiais moksliniais tyrimais.

Darius, kuris roplius augina nebe pirmus metus, susižavėjo tokiais gyvūnais pamatęs jų nuotraukas socialiniuose tinkluose.

„Jie yra labai gražūs, nykstantys, be galo reti Europoje“, – pasakoja augintojas.

Konsultavęsis su Aplinkos apsaugos agentūros atstovais, Darius sunkiai, bet surado legalius veisėjus, ir įsigijo porelę meksikinių krokodilinių driežų.

Vilniuje įrengtą terariumą padėjo sukurti specialistas iš Didžiosios Britanijos. Natūralios dekoracijos, gyvi augalai, specialus gruntas, vandens purkštukai, kurie įjungiami ir išjungiami automatiškai, bei kiti „stebuklai“ sukuria dalelę gamtos, kuria mėgaujasi du reti driežai.

„Kiekvieną kartą rasi vis kitoj vietoj, jie vis ieško naujų kampelių, naujų pozų, kur atsigulti, už kokio lapelio užlipti,“ – pasakoja Darius.

Pasak augintojo, akivaizdu, kad žalieji meksikiniai krokodiliniai driežai yra medžių gyvūnai – jie vis tiek daugiausiai laiko praleidžia aukštyje, ant šakų, ant gėlių lapų, tačiau, nusileidžia ir į apačią pavaikščioti, kartais ir kokią uodegą įmerkia į vandenį.

Rasos Eilunavičienės nuotr.

Pasak A. Pikūnienės, tokiems driežams patogiausias – horizontalus terariumas, tačiau jo aukštis turėtų būti ne mažesnis, nei 1,20 m:

„Tokio aukščio reikia tam, kad būtų galima išdėlioti įvairaus storio šakas, ir stabilias, ir svyruojančias šakeles. Terariume būtina UV lempa, kuri turi būti įjungta apie 8 val.“

Lempos, skirtos ropliams, skleidžia ultravioletinius spindulius, ir parenkamos, priklausomai nuo gyvūno rūšies. Tropikinėms rūšims yra vienokios, dykumų gyvūnų rūšims – kitokios.

„Tropikinėms rūšims skirtos yra kiek silpnesnės lempos, kadangi miškuose pro lapus praeina mažiau saulės energijos, tai pritaikoma ir nelaisvėje. Tai būtų nuo 2 iki 8 proc. o dykuminėms rūšims jau skirtos stipresnės lempos,“ - pasakoja specialistė A. Pikūnienė.

Svarbu prisiminti, kad specialioji lempa turi būti ne aukščiau, nei 20-30 cm nuo gyvūno. Jeigu šakos, ant kurios gali užropoti gyvūnas, nėra, o lempa pakabinta apie metrą nuo gyvūno, tai ji praktišktai jokios naudos neduoda.

Saulės energija, be abejonės, yra labai naudinga. Jeigu yra galimybė, vasaros metu, tarkim, Lietuvoj, rekomenduojama "pagaudyti" tas saulėtas dienas, išnešti nors trumpam tokius driežus į lauką kiek pabūti, nes jokia UV lempa neatstos tikros saulės.

Pasak Dariaus, ieškodamas informacijos apie tai, kiek drėgmės reikia terariume, jis sutriko – įvairūs šaltiniai pateikė skirtingą informaciją. Vis dėlto labai svarbu įsitikinti, kad informacija patikima – mat nuo to priklauso ir retųjų gyvūnų sveikata ar net gyvybė. Laidos „Mūsų gyvūnai“ kalbinama ekspertė Alma Pikūnienė roplius prižiūri ne vieną dešimtmetį, mainosi patirtimi su užsienio zoologijos sodų specialistais, kurie taip pat turi daug patirties auginant ir veisiant retuosius gyvūnus.

Rasos Eilunavičienės nuotr.

- Kada augina šiuos gyvūnus, ir kitus roplius iš tropikinių kraštų, drėgmę mėgstančius, žmonės tiek persistengia juos drėkindami, tad labai dažnai pasitaiko žvynų puviniai, - pasakoja ekspertė. - Toks bakterinis susirgimas būna dėl per didelės drėgmės, ir per mažos oro kaitos. Ventiliacija yra labai svarbi kiekvienam ropliui, šiems taip pat. Aišku, sunkiau palaikyti drėgmę būna, sunkiau palaikyti šilumą tokiuose tinkamai vėdinamuose terariumuose, bet jeigu nėra oro kaitos, tai bakterijų sankaupa tame terariume tampa ypač didelė. Gruntą reikia ne tik valyti, bet ir ne rečiau, kaip kas 3 mėnesiai, jį visą pakeisti. Grunte, nesvarbu, kad jis nėra priterštas gyvūno, jame dėl tų palankių sąlygų vystosi įvairios bakterijos, ir tų bakterijų dauginimosi greitis yra didžiulis, todėl periodiškai būtina pakeisti, taip sumažinant jų koncentraciją.

Jeigu mes norime tuos gyvūnus veisti, pasak A. Pikūnienės, dienos ilgį, fotoperiodą, reikia prailginti iki 12-15 val. Tačiau, nelaisvėje jie veisiasi sunkiai, nes dažniausiai žmonės nepadaro žiemojimo periodo. Žiemojimas – kai gyvūnas palaikomas apie porą mėnesių palaipsniui žeminant temperatūrą iki 10-12 laipsnių, sumažinus drėgmę, nuo normalios apie 60-70 proc. drėgmės, iki 50-60 proc., taip pat - daug mažiau maisto, ypač apribojant proteinus. Sudaromas toks ramybės periodas, sausesnis, vėsesnis. Gyvūnas bus aktyvus, jis neužmigs, kaip žmonės įsivaizduoja, kad jis turi visiškai nekrutėt, jis tiesiog bus pasyvus.

Po tokio ramybės periodo, palaipsniui, ne staigiai, ne iš karto, pradėjus daugiau šildyt, ilginant dienos laikotarpį, šviesųjį periodą, duodant daugiau maisto ir mikroelementų, jie iš tiesų pradeda poruotis. Pasak ekspertės pats poravimasis gamtoj vyksta, sulyginus su Lietuva, rudenį. Kaip ir daugeliui to krašto gyvūnų – mūsų tie sezoniniai režimai nesutampa, todėl, pas juos tas aktyviausias periodas, kada gyvūnai poruojasi, mūsų ruduo. Dauguma gyvūnų ir išlaiko tuos įgimtus instinktus, ir maždaug rugsėjo mėnesį poruojasi.

„Šie gyvūnai yra gyvavedžiai, bet tai nereiškia, kad jie gimdo, kaip žinduoliai, vaikus“ – pasakoja Alma Pikūnienė.

Pasak ekspertės Almos, žmonės dažnai klysta, įsivaizduodami, kad jeigu roplys gyvavedis, tai tas jauniklis sugeba vystytis kažkokiuose tai organuose, panašiuose į žinduolio. Iš tiesų, jie neturi organų, kaip priklausytų žinduolių dauginimosi sistemai. Formuoja patelės kiaušinius, tie kiaušiniai vystosi kiaušintakiuose, ir, kada jau subręsta embrionas, kiaušintakyje kiaušinio dangalas plyšta, ir netrukus dienos šviesą išvysta jaunikliai, kurių būna 5-10, kartais ir daugiau.

Retųjų driežų augintojas Darius pasakoja, kad tai yra gyvūnai, kurie ramina, įdomu stebėti jų elgseną, stebėti jų žvilgsnius. Šie driežai labai keistai vinguriuoja šakomis – atrodo, lyg gyvatė šliaužtų, bet naudojasi ir kojytėmis bei uodega. Sugeba horizontalioj padėty kaboti ore, laikantis vien uodega. Kai įrengta daug natūralių slėptuvių, meksikiniai krokodiliniai driežai jas mielai renkasi nakčiai – kartais, kur yra driežas galima pastebėti tik pamačius iš po lapų kyšant dalį uodegos. Ryte dar iki įsijungiant terariumo lempoms driežiukai nubunda ir jau būna pasiruošę naujos dienos nuotykiams.

Galerija