Juodosios vikrialazdės – tarsi maži velniukai

Juodosios vikrialazdės – vienos įspūdingiausių gyvalazdžių, auginamų namuose. Gamtoje jos paplitusios Pietų Amerikoje, Peru, Andų kalnuose, 1200-1800 m. aukštyje. Tai savitos ir patrauklios išvaizdos vabzdžiai. Spalva – aksomo juoda, akys – geltonos, sparneliai ryškiai raudoni. Patinų kūno ilgis – 40-55 mm, o patelės šiek tiek didesnės. Natūraliose buveinėse aptinkama tiek patinų, tiek patelių, o jeigu patinų nėra, patelės gali daugintis ir partenogenetiniu (neapvaisinti kiaušinėliai) būdu. Tačiau dauginantis šiuo būdu sumažėja kiaušinėlių gyvybingumas, palikuonys tampa silpnesni.

Juodosios vikrialazdės nėra reiklios nei šilumai, nei oro drėgmei. Tinka įprasta kambario temperatūra, o santykinis oro drėgnumas – nuo 40 iki 60%. Terariumas, kuriame auginamos tokios gyvalazdės, turi būti pakankamai erdvus ir aukštas, gerai vėdinamas. Dažniausiai ventiliacinės angos įrengiamos terariumo viršuje (gaubte), užtikrinant, kad mažosios vikrialazdės nepabėgtų. Substratas – durpės, kokoso durpės. Taip pat patartina įdėti šakų, kuriomis jos galėtų laipioti.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Tokios vikrialazdės maitinasi paprastojo ligustro (Ligustrum vulgare L.) lapais. Šis augalas auga ir Lietuvoje. Taip pat minta paprastosios alyvos, sausmedžio, forzitijos ar avietės lapais. Norint Lietuvoje šaltuoju metu laiku užtikrinti pilnavertę juodųjų vikrialazdžių mitybą, galima prisirinti minėtų augalų šakelių su pumpurais ir pamerkti jas į vandenį. Pumpurai susprogs ir išleis lapelius, kuriais ir maitinsite savo augintinius.

Norint veisti juodąsias vikrialazdes patariama terariumo dugną ištiesti baltu lapo popieriumi, tam kad būtų galima surinkti kiaušinėlius ir perkelti juos į kitą terariumą su nimfomis. Kiaušinėliai labai panašūs į augalų sėklas ir to nepadarius juos sunku pastebėti, o suaugusios vikrialazdės juos suėda. Patelė kiaušinėlius deda partijomis po 5-10 kiaušinėlių per savaitę. Viso patelė gali padėti iki 100 kiaušinėlių. Inkubacinis periodas trunka 4 mėnesius, nimfos vystosi 7 mėnesius. Ypatingų sąlygų kiaušinėliams nereikia, svarbiausia atskirti juos nuo suaugusių vabzdžių. Juodųjų vikrialazdžių nimfos gan lepios ir išgyvena ne visos. Ypač jas sudėtinga veisti žiemos periodu, dėl maisto trūkumo. Nimfos maitinasi tik ligustro lapais ir tik paaugusios pradeda valgyti alyvų lapus.

Juodosios vikrialazdės vienos pavojingiausių gyvalazdžių žmogui. Iš liaukų, esančių prie pakaušio, jos išpurškia toksišką skystį, kuris patekęs į akis ir burną sukelia nemalonų pojūtį. Tai teko patirti laidos „Mūsų gyvūnai“ herojai Erikai, kuri pasakojo, kad tvarkydama terariumą su juodosiomis vikrialazdėmis, per neatsargumą patyrė jų puolimą. Pojūtis, pasak Erikos, buvo tikrai nemalonus. Juodąsias vikralazdes nerekomenduojama imti ant rankų. Jeigu lietėte tokį gyvūną, tarkim, tvarkydami terariumą, rankas būtina švariai nusiplauti. Kaip pataria šių gyvūnų augintojai – jas geriausia (ir labai įdomu!) stebėti iš šalies.

Juodųjų vikrialazdžių gyvenimo trukmė nuo vienerių iki dvejų metų.