Ovidijaus Vyšniausko vandens karalystės pasakos

Pirmuosius savo akvariumus dainininkas Ovidijus Vyšniauskas vadina stiklinėmis, nes jie buvo nedideli. Ir kažkada vaikystėje, kai dar pats lankė mokyklą. Pomėgis auginti žuvytes lydėjo visą gyvenimą. Tiesa, ne visada turėjo akvariumą, o, kai turėjo, ne tokio dydžio, kaip svajojo. Todėl kartą sau pažadėjo: kai pasistatys namą, turės didžiulį akvariumą. Namas yra. 1000 litrų akvariumas irgi.

Tik įsigijęs didelį akvariumą įžymus dainininkas visiškai pamiršo televizorių. Pasak jo, geriausiai pailsi stebėdamas žuvytes, atsigulęs ant sofos. Ypač, kai grįžta iš koncerto ir galvoje vis dar skamba, dar neatslūgusi įtampa. Povandeninio pasaulio ramybė ir spalvos tarsi užglosto visus rūpesčius. O kai lauke šiltas oras, atsidaro langus: čiulba paukščiukai, žuvytės plaukioja – geriausia atgaiva sielai. Gamta O Vyšniausko širdies džiaugsmas bei ramybė. Niekada nepraleidžia progos vykti nei į žvejybą, nei į medžioklę. Tačiau šie du užsiėmimai labiau skambūs pavadinimai. Iš tiesų gamtą jis myli ir saugo. Medžioklėje daugiau vaikštinėja ir grožisi mišku bei prabėgančiais žvėrimis, o žvejyboje pagautas žuvis paleidžia. Dainininkas labai jautriai reaguoja, jei pažįstami, bendradarbiai ar draugai aplaidžiai prižiūri savo augintinius. Pavyzdžiui, jei kieno nors namuose pamato apleistą akvariumą, bendrauti su tuo žmogumi ir tame kambaryje jam tampa labai sunku. Ovidijus sako, jei dėl nepriežiūros kankinasi gyvūnai ir jis pasijunta blogai, tampa tarsi pažeidžiamas.

Stop kadras

Pasak dainininko, akvariume plaukiojančios žuvys tarsi šeimos nariai. Namuose yra trys akvariumai. Dviejuose, pirmame aukšte, pagalbinėse patalpose atskirti plėšrūnai ir mailius, o didžiajame kambaryje, svetainėje – spalvingieji ir plėšrūs ciklidai, kurie šeimininką atpažįsta ir visada pasitinka iš tolo. Profesionalūs akvariumininkai mėgsta girtis, kad aukščiausias lygmuo – jūrinis akvariumas. Ovidijus sako, kad jam irgi tai labai gražu ir pats turi pakankamai žinių bei įgūdžių, kad tokį įsirengtų. Tačiau svetima širdžiai:

,,Man tiek gražu, kad net per gražu. Nenatūraliai jau ten gražu. Galbūt reikia gyventi prie šiltos jūros, kad priprastum prie to vaizdo.“

Kažkada norėdamas daugiau spalvų, dainininkas augino spalvotuosius gėlavandenius, buvo nusipirkęs apie 100 neonų, 100 kardinolų, dar apie 100 įvairių rūšių taikių žuvyčių. Ir tikėjosi, kad jos plaukios būriais, bus efektinga. Tačiau visos žuvys pabiro po akvariumą, kaip kuriai patogiau, ir pasidarė margumynas:

,,Sėdžiu ir galvoju, nu margumynas, Kalėdinė eglutė, įdėta į akvariumą. Pilna žybsinčių kažkokių gyvybių. Man taip mirgėjo, kad apėmė nerimas. O iš akvariumo tikiuosi ramybės“, – patirtimi dalijasi Ovidijus.

Taip vėl į didįjį akvariumą sugrįžo ciklidai.

Akvariume plaukiojantys ciklidai – ypatingos žuvys. Ovidijus sako, kad jie - asmenybės. Ir tai patvirtina pasakojimais iš plėšriųjų gėlavandenių gyvenimo. Pasirodo, čia nesvetimos ir aistros, ir pyktis, ir net intrigos. Štai vienos rūšies ciklido atstovas, nuo kitos rūšies gavo lupt ir buvo išvarytas iš teritorijos. Ir ką jūs manote? Nubėgo pas saviškius (tą pačią rūšį) ir atsivedė visą pulką pas skriaudėjus.

,,Visai kaip mūsų paauglių kovos. Tokie reikaliukai,“ – juokiasi dainininkas.

Jei manote, kad meilės aistros žuvims svetimos, tai prašom dar viena istorija: ciklidai mėgsta gyventi poromis ir jei susiranda porą, tai jau visam gyvenimui. Ir jei patinas pastebi, kad į jo išrinktąją dairosi kitas patinas, gana piktai veja gražuolę žmoną namo. Ne kartą teko stebėti ir tokias scenas.

Akvariume pasitaiko ir pamokomųjų kovingų situacijų. Ypač, kai į įleidžiami naujokai, akvariumininkų vadinami raudonieji teroristai.

,,Aš labai norėjau nusipirkti raudonų teroristų porelę, - sako mūsų pašnekovas. - Radau, parsinešiau namo, paleidau į akvariumą labai atsargiai. Kitoms žuvims, frontosoms, beriu daugiau maisto, kad iškarto nepultų naujokų. O ir kad naujokai apsiprastų. Bet atvirkščiai, pasirodo. Ta teroristo žmonytė, kaip žmonytė, o jos vyras puolė puikuotis prieš senbuvius kaimynus. Taigi prie jo priplaukė didžiausia akvariume gyvenusi frontosa, o tas nežiūrint to, kad keturis kart mažesnis, pasipūtė. Tokia jo prigimtis. Tai ta frontosa apžiojo pusę teroristo galvos ir pernešė jį per visą akvariumą. I kampe, prie tos jo žmonelės, išspjovė.“

Tačiau tuo istorija nesibaigė. Žuvys nepamiršta skriaudos. Ūgtelėję keršija. Geriausias laikas – naktis. Kartais „gaujų kovos“ net šeimininką prikelia iš lovos.

,,Naktį, girdžiu, kad akvariume kažkas teliuškuoja, gana garsiai ir aistringai. Uždegu šviesą ir matau: visos tos frontosos stovi kampe, lyg išrikiuotos. O teroristas, „įjungęs“ savo kūno ryškiausias spalvas, po visą akvariumą pikiruoja, plaukioja, dūksta. O jo žmona patenkinta žiūri – „na, štai - mano vyras!“

Stop kadras

Kažkada Ovidijus pats veisė žuvis, sako, kad tai nėra labai sudėtinga, kai domiesi ir gerai išmanai neršimo ciklus bei ypatybes. Tik tam reikia daug laiko. Be to, ne visada palikuonys būna tokie gražūs ir ryškūs, kaip tėvai. Todėl žuvytes vienu metu užsakinėjo ir skraidinosi į Lietuvą iš centrinės Afrikos ežero.

,,Buvau parsiskraidinęs iš Tanganikos ežero vadinamąjį 00 variantą, kuris yra išnerštas natūralioje gamtoje. Parsiskraidinau lėktuvu keturiolika karališkų Fontozų, - pasakoja dainininkas. - Mažulikės tokios. Atidariau termosą ir žiūriu - plaukioja tokios ryškiai mėlynos, tokios dangiškai mėlynos žuvys!“

Ir svarbiausia, vos atidengus dangtį, visos sužiuro į viršų, juk jų instinktai sako, atsargiai, iš viršaus gali pulti plėšrūnai paukščiai. Visai kitaip, negu išnerštos akvariume.

Akvariumo gyventojų istorijos čia nesibaigiančios. Ovidijus Vyšniauskas sako, kad galėtų apie tai pasakoti keletą dienų iš eilės. Tiesa, dainininkas kažkada turėjo ir keturkojų augintinių: katę, šunį. Beje, šuo visada vos išgirdęs populiarią dainą ,,Mažyte mano“ aistringai pritardavo. Žuvys, regis į muziką nereaguoja. O ir pats dainininkas įsitikinęs, kad vandens karalystės gyventojams labiausiai patinka tyla.