Jūrų kiaulytės atkeliavo iš už jūrų marių

Jūrų kiaulytės kilusios iš Pietų Amerikos, Andų kalnų. Į Europą jas šešioliktame amžiuje atplukdė pirkliai. Iš čia ir kilo pavadinimas „jūrų kiaulytė“ (ne dėl to, kad ji vandeny gyvena, ar labai mėgtų vandenį) - todėl, kad atkeliavo iš už jūrų marių. Jos taip pat nepriklauso ir kiaulėms. Tai graužikai. Jūrų kiaulytės būna trumpaplaukės, beplaukės, ir ilgaplaukės. Viso priskaičiuojama apie aštuoniasdešimt veislių. Dauguma veislių yra išveistos veisėjų selekcijos būdu.

Nors dažniausiai jūrų kiaulytes mažiems vaikams perka tėvai, vis dėlto pagrindiniu šeimininku turi būti suaugęs žmogus. Vaikas, norintis auginti tokį gyvūną savarankiškai turi būti bent jau mokyklinio amžiaus. Vos kelerių metų vaikučiai jūrų kiaulytę gali nejučia suspausti per stipriai, netyčia išmesti iš glėbio ar priverti durimis. Pirmokas ar antrokas sugebės tokiu gyvūnu ne tik pasidžiaugti, bet galės ir tinkamai juo rūpintis. Žinoma, pagrindinė atsakomybė vis dėlto tenka sugusiems.

Daugiausia priežiūros reikia ilgaplaukėms jūrų kiaulytėms. Norint išvengti sanvėlų galima sukti jų kailiuko sruogas į papilotes, o prieš parodą iššukuoti šukutėmis, skirtoms šunims ar žmonėms. Beplaukių jūrų kiaulyčių odą galima valyti drėgnomis servetėlėmis, o jeigu šiek tiek sausėja ar pleiskanoja - patepti specialiais aliejukais. Mažiausiai rūpesčių kelia trumpaplaukės jūrų kiaulytės. Jų kailiukui priežiūros beveik nereikia.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Vienas labiausiai paplitusių mitų apie jūrų kiaulytes – esą, jos puikios plaukikės. Realybė tokia, kad įmetę tokį gyvūną į vandenį, galite jo nebetekti. Net apiplauti jūrų kiaulytę reikia labai atsargiai po tekančiu vandeniu, laikant rankoje. Priešingu atveju didelė tikimybė, kad gyvūnėlis pritrauks vandens į kvėpavimo takus, išsivystys viršutinių kvėpavimo takų uždegimas, vėliau - ir plaučių uždegimas.

Narvas jūrų kiaulytėms turi būti kiek įmanoma erdvesnis. Jame būtinai turi būti įrengta girdyklėlė su vandeniu, pašaro ir nuolat - šieno. Narvelį rekomenduojama valyti bent du kartus per savaitę. Kraikui naudoti siūloma ne birias pjuvenas, bet pjuvenų granules. Smulkios pjuvenos, lyg smėliukas, gali sukelti niežulį, jūrų kiaulytė pradeda kasytis, pjuvenų dulkių patenka į viršutinius kvėpavimo takus. Prityrę jūrų kiaulyčių augintojai į narvelį įkloja ir sintetinės ar pusiau sintetinės vilnos paklotėlį, kuris puikiai praleidžia gyvūno šlapimą, nesulaiko drėgmės. Galima įtiesti ir vienkartinį rankšluostuką, kad nuo pjuvenų granulių ant jūrų kiaulytės letenėlių nesusidarytų nuospaudos.

Viena dažniausių priežasčių, dėl ko kreipiamasi į veterinarijos gydytoją – netaisyklingos mitybos pasekmės. Jūrų kiaulytės yra žolėdžiai gyvūnai. Iš didelės meilės ir noro palepinti gyvūną pradedama šerti sumuštiniais nuo stalo, bei kitais žmonėms įprastais skanėstais, kurie jūrų kiaulytei gali būti pražūtingi. Jūrų kiaulyčių virškinimo traktas - labai ilgas, todėl šeriant koncentruotu maistu, arba per staigiai pakeitus racioną, jūros kiaulytės žarnyne pasikeis mikroflora ir tai sukels labai rimtus susirgimus, kurie gali baigtis ir mirtimi. Todėl pagrindinis jūrų kiaulyčių maistas turi būti žolė, galima duoti šiek tiek daržovių ir specialiai tokiems gyvūnams skirto ėdalo.

Jei norite palepinti savo jūrų kiaulytę, veisėjai rekomenduoja duoti morkos, buroko, runkelio, šiek tiek kopūsto, moliūgo. Joms puikiai užtenka Lietuvoje augančių daržovių. Bulvės jūrų kiaulytėms netinka. Nei žalios, nei virtos. Taip pat veisėjai nesiūlo eksperimentuoti su vynuogėmis, pomidorais, citrusiniais vaisiais, pieno produktais, varške, sūriu ar egzotiniais vaisiais.

Jūrų kiaulytėms būtinas vitaminas C. Jos jo nesintetina, dėl to reikia duoti papildomai užlašinant ant maistelio, bet ne į vandenuką. Gerai prižiūrimos jūrų kiaulytės gyvena vidutiniškai apie 6 metus.