Šliužai šliaužia per Lietuvą

Invazinių šliužų tik daugės, perspėja mokslininkė

Jeigu šiemet sode ar parke matėte didelių šliužų – tikriausiai tai invaziniai luzitaniniai arionai – iki 15 cm užaugantys gyvūnai. Lietuvoje aptinkama net keliolika šliužų rūšių. Pietesniuose kraštuose jų įvairovė gerokai didesnė.

Mokslininkė Dr. Grita Skujienė, tyrinėjanti tokius gyvūnus, pastebi, kad luzianinių arionų mūsų šalyje sparčiai daugėja.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

„Tokie šliužai sparčiai dauginasi. Jegu šiemet matėte vieną, kitais metais tikėtina, kad jau bus pora šimtų, kurių kiekvienas padeda maždaug nuo 200 iki 400 kiaušinių“, - pasakoja G. Skujienė.

Prieš dešimtmetį pirmą kartą Kaune pastebėti luzinatiniai arionai plinta po Lietuvą – 2017 m. mokslininkai užfiksavo apie 164 vietas, kur žmonės skundėsi, kad pas juos yra šliužų (Vilniuje, Trakuose, Marijampolės apskrityje, ir daugelyje kitų vietovių). Nors dažniausiai užfiksuoti luzitaniniai, kurių randama ypač dideliais kiekiais, bet taip pat aptikta ir leopardinių, kitaip vadinamų didžiaisiais šliužais, bei juodųjų arionų – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gyvūnų.

Dažniausiai svetimšaliai šliužai įsikuria sodybose, mat čia jie atkeliauja kiaušinių pavidalu su augalų sodinukais, kuriuos atsiveža įvairiais augalais besižavintys sodininkai. Taip pat šliužai jau plinta kapinėse, parkuose, ir net draustiniuose.

Sraigės giminaitis, bet be kriauklės išorėje, luzitaninis arionas – vienakojis gyvūnas, t.y. turi vieną pėdą, jo galvytė – su čiuopikliais, kurių viena pora su akimis, kiti tik junta aplinką.

„Šliužai yra labai įdomūs gyvūnai, tai ir patinas, ir patelė viename gyvūne“, - žavisi Grita Skujienė.

Iš tikrųjų, poravimosi metu abu šliužai funkcionuoja, kaip patinėliai. Po to, kai tik kiekviename užsimezga kiaušinėliai – abu tampa patelėmis, vėliau deda kiaušinius. Kai kurie šliužai, kaip pavyzdžiui leopardiniai, arba didieji, poruojasi ypač įdomiai ir neįprastai – ant gleivių pakimba maždaug metro aukštyje. Kai kurie Lietuvos gyventojai aptinka tokių „tįsenų“ savo rūsiuose, kur tokie gyvūnai kabo, gleivėmis prisitvirtinę prie lubų.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Manoma, kad iš šiltųjų kraštų atkeliavę luzitaniniai šliužai gali būti pavojingi mūsiškiams, vietiniams: „Literatūroje yra aprašyta situacija tokia, kad jeigu į vietinių juodųjų šliužų, kurių populiacija yra saikingai nedidelė, kompaniją pakliūna svetimžemiai šliužai, tai svetimžemiai šliužai gali poruotis su šitais, ir galbūt, kaip su kanadine audine, su kitom rūšim, galbūt jie atsiveda nevaisingus palikuonis“, - pasakoje G. Skujienė.

Pasak specialistės, laboratorijos sąlygomis nepavyko pasiekti, kad dirbtinai sukurtoje aplinkoje minėti šliužai poruotųsi, tačiau tokia galimybė gamtoje neatmetama.

„Grėsmė – yra, jeigu šitie invaziniai pakliūtų, į tas retas buveines, kur yra juodųjų arionų, tai gali būti, kad šituos vietinius galėtų išnaikinti.“

Invazinių šliužų ikrai panašūs į lašišų, tik yra balsvi ir kietoki. Juos šliužai dažniausiai sukrauna po nuokritomis, įvairiomis lentomis, lauke laikomais vazonais, ir kitose tamsesnėse, drėgnose vietose. Po poros savaičių iš kiaušinių išsirita šliužiukai, kurie išsislapsto, ir žmonės jų nemato iki pavasario. Žiemą tokie gyvūnai gali ištverti komposto krūvoje. Šiltėjančios žiemos Lietuvoje - labai palankios luzitaniniams šliužams, kurių sparčiai draugės, prognozuoja mokslininkė. Pasak G. Skujienės, tose vietose, kur įsikuria šliužai – jų būna šimtai, o vėliau tūkstančiai.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

„Esu mačiusi sodyboje prie Vilniaus – lyg kaukazinių slyvučių nuklotą žemę – tiek daug šliužų vienoje vietoje. Ir jų Lietuvoje tik daugės.“

Kaipgi apsisaugoti nuo tokių bestuburių, kurie, kai auga ir ruošiasi poruotis, ima skanauti sodų gėrybių ir įvairių lapų?

„Vieni žmonės įsivaizduoja, kad jeigu pelenais nubarsto, tai jų nebus, arba, jeigu kreida nubarsto, tai jų nebus, arba kai kurie – kokias medetkas pila, ar pvz., kažkokiu muilu putotu pila – tai situacija ya tokia – kas jau pabandė, tai jau tikrai žino, tai nepadeda“, - sako G. Skujienė.

Dalį šliužų sunaikina ežiukai, dalį jaunų šliužų sulesa paukščiai, žmonės ėmė naudoti chemines priemones.

Dažniausiai problema, pasak G. Skujienės, netvarkingi kaimynai, kurie nepjauna žolės, sklypus paverčia šabakštynais, mat luzitaniniai šliužai nemėgsta sausų, saulėtų vietų, tokiose jų mažėja.

Grita Skujienė matė įvairių šliužų naikinimo priemonių įvairiose šalyse: vienur šliužus neapsikentę žemės savininkai tiesiog persmeigia, kitur – šaldo šaldiklyje, ypač žiaurų būdą specialistei papasakojo pamačiusi Kaune: moteris perkirpdavo šliužus išilgai. Norvegijoje, G. Skujienė sakė sužinojusi, kad ūkininkai aptveria žemę, ją kultivuoja, apdoroja šliužus naikinančiomis priemonėmis, tada sodina braškes. Esą, kiekvieną rytą telieka nurinkti nuo tvoros link braškių kopiančius gyvūnus.

„Moliuskocidai – efektyvi priemonė tokių šliužų naikinimui“ -, tvirtina specialistė.

Svarbu žinoti, kad chemines priemones būtina dėti į gaudykles su stogeliais, kad jų neišplautų lietaus vanduo, kurio Lietuvoje netrūksta. Kitu atveju, t. y., kai nuodai tiesiog pabarstomi aplinkoje, lietui palijus, pasak mokslininkės, po poros dienų priemonė tampa neefektyvi.

„Vis dėlto, šliužai - labai įdomūs padarai, kaip įdomūs ir kiti gyvūnai“, - šypsosi Grita atsisvekindama su „Mūsų gyvūnų“ komanda, pažadėjusi dar daugiau įdomių pasakojimų.