Grakštusis puošniažygis

Draustinis, kuriame gyvena vieni rečiausių, puošniausių ir paslaptingiausių Lietuvoje vabalų, įsikūręs Ringovės miške, Kauno rajone, maždaug 4 kilometrai nuo Vilkijos.

Po draustinį vaikštome kartu su žymiu entomologu Romu Ferenca.

Pasak Romo rūšinė vabzdžių įvairovė čia truputį kitokia, negu daugelyje Lietuvos miškų. Čia galima rasti tokių rūšių vabalų, kurių niekur kitur Lietuvoje neaptinkama. Tai sąlygoja draustinio vieta ir klimatinės sąlygos. Draustinis yra ant pietinio Nemuno šlaito, kur dominuoja lapuočiai medžiai: skroblas, liepa, ąžuolas, uosis ir tik vienas kitas spygliuotis. Toks miškas daugiau būdingas vidurio Europai nei Lietuvai.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Ringovės draustinyje miško paklotėje gyvena puošniažygiai. Lietuvoje jų priskaičiuojama mažiausiai trylika rūšių. Tai nedidelė gentis, priklausanti gausiai vabalų žygių šeimai.

Žygių šeimos vabalams būdinga panaši kūno forma, dažniausiai tamsios spalvos. O dydis – nuo vos kelių milimetrų iki keturių centimetrų. Dauguma žygių šeimos vabalų – neskraido – jie žygiuoja, ir taip pasigauna gyvo maisto.

Šiame draustinyje gyvena kelios puošniažygių rūšys: sodiniai puošniažygiai, violetiniai puošniažygiai, gumburiuotieji puošniažygiai ir kitos.

Na, o mums Romas Ferenca suteikė unikalią galimybę pamatyti gražuolį Grakštųjį puošniažygį vabalą, kuris yra saugomas ir įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą.

Jis gyvena tik šiame draustinyje, ir Lietuvoje niekur kitur daugiau nebeaptinkamas. Grakščiuosius puošniažygius šiame miške aptiko entomologai 1996 metais ir nuo to laiko saugo ir stebi jų populiaciją.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Romas džiaugiasi, kad vabalų populiacija nemažėja ir jie čia puikiausiai gyvena, o tai reiškia, kad sąlygos jiems yra puikios.

Grakštusis puošniažygis – tikrai puošnus vabalas. Metališkai blizgančio vabalo antsparnius puošia struktūrinis raštas. Daugybė išilgai išsidėsčiusių kauburėlių sudaro stambesnes punktyrines eilutes.

Grakštieji puošniažygiai gyvena ne pačioje miško paklotėje, kaip daugelis žygių, bet nuvirtusiuose medžiuose, stuobriuose, trūnyjančioje medienoje.

Pasak Romo medžių rūšis jiems ne tiek svarbi, kiek tinkamas maistas, o jų maistas - šliužai, moliuskai, ar jų kiaušiniai. Puošniažygiai minta smulkiais dirvos bestuburiais, įvairiausiais vikšrais, sliekais, moliuskais, kitų vabzdžių lervomis. Tai –vabalai medžiotojai. Jie yra labai greiti ir vikrūs. Jų gerai išvystytos mantibulės, kuriomis jie sučiumpa grobį.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Jei toks vabalas įžnybtų – skaudėtų. Šie vabalai turi dar vieną klastą – pavojaus atveju iššvirkščia į aplinką chemiškai agresyvias medžiagas, kurios, patekusios į akis, sukelia uždegimą. Elgtis su puošniažygiais reikia labai atsargiai. Radus puošniažygį nepulkite jo imti į rankas ir kišti prie veido. Geriau grožėkitės juo iš toliau, saugiu atstumu.

Daugeliui žygių yra būdinga – lytinis dimorfizmas. Puošniažygių šie požymiai nėra labai akivaizdūs.

Puošniažygių patinus nuo patelių galima atskirti pagal keletą požymų. Pagrindinis – patinėlių priekinės letenos gerokai stambesnės, negu patelių. Be to, patinėliai dažniausiai smulkesni ir mažesni už pateles.

Suaugusių vabzdžių dydis gali būti nuo 2,5 cm iki 2,8 cm. Kol pasiekia tokį dydį ir grožį vabalas vystosi apie porą metų. Įgijęs tokią išvaizdą Grakštusis puošniažygis išbūna tik iki pusantro mėnesio.