Kūdikis ir šuo - draugai?

Kaip supažindinti šunį su ką tik gimusiu kūdikiu? Kaip elgtis, kad šuo pamiltų ir saugotų vaiką, lyg savo? Ką apie mažylį galvoja šuo, kokios tėvų daromos klaidos, kalbiname kinologą, šunų elgesio ekspertą Artūrą Zalecką, vaikų psichologę kaniterapeutę Ingridą Stasytienę ir šunų veislyno šeimininkę jauną mamą Aną Nasevič.

Pradėkime nuo to, kaip šuniui gali pasirodyti naujas ir dažnai rėkiantis šeimos narys. Ar keturkojis pasirengęs sutikti mažą ir visiškai nepažįstamą žmogų? Ar neprabunda pirminiai žvėries instinktai? Pasak šunų elgesio eksperto Artūro Zalecko, šuo visada vaiką priima su gera valia. Taip užprogramuoti jo gaujos suvokimo instinktai. Šuo iš prigimties yra gaujos narys. Ir kuo didesnė gauja, tuo laimingesni jaučiasi tos gaujos gyventojai. Gamtoje nemažai gyvūnų rūšių, kurios saugios jaučiasi tik gyvendamos gaujomis. Pavyzdžiui, mažos žuvys visada plaukioja didžiulėmis grupėmis, paukščiai dažniausiai irgi skraido ne po vieną, taip pat ir šikšnosparniai, vabalai ir t.t. Tai pirmiausia siejama su vienais pagrindinių – saugumo ir išgyvenimo instinktais. Juk užpuolus grobuonims gauja pasiskirsto ir didesnė dalis gyvių pabėga. Todėl ir šuns savivokoje naujas šeimos narys tikrai neįneša nerimo ar kažkokio nesaugumo jausmo. Priešingai šuo labai džiaugsmingai priims mažylį. Tik, šuniui svarbi šeimos narių hierarchija. Todėl gimę ir į šeimą atėjusieji vėliau, šuns mąstyme, bus kiek žemesnės grandines atstovai, juo labiau, kad tai yra ir fiziškai silpnesnis šeimos narys. Todėl teks šunį pratinti, auklėti, dresuoti.

Jūratės Petraitienės nuotr.

Pirmojo naujagimio ir šuns susitikimo atidėlioti nereikia. Supažindinkite vos grįžus iš ligoninės.

,,Po truputį, mažais žingsneliais šunį reikia tarsi įvesti į naują gyvenimą, kad jam nebūtų staigmena, – sako vaikų psichologė kaniterapeutė Ingrida Stasytienė. - Negalima šuns visiškai izoliuoti, kur nors uždaryti ar net pas ką nors išvežti. Ramiai ir neišgąsdinant reikėtų šuniui parodyti mažylį, leisti pauostyti, juk šuo susipažįsta uostinėdamas“.

Taip pat leisti šuniui būti namuose ir dalyvauti visose veiklose. Psichologė sako, jog yra daug gražių pavyzdžių, kai šunys tampa savotiškomis auklėmis, labai uoliai saugo ir netgi stengiasi prižiūrėti vaiką. Žinoma, ne tiesiogiai, o visada šalia būnant mamai ar tėčiui.

Visi žinome, kaip šuo reaguoja į garsiai verkiantį vaiką. Loja, puola artyn. Nereikia manyti, kad gyvūnas siekia mažylį nuraminti. Ir juo labiau leisti jam tai daryti. Būkite budrūs – šuo vaiką gali sužeisti. Keisti šuns elgesį padės Kinologo Artūro Zalecko patarimas:

,,Kai vaikas pradeda verkti, šuo visada sureaguoja, suklūsta, kartais loja, kartais puola. To išvengsite, jei pravirkus kūdikiui, numesite skanėsto gabalėlį šuniui ten, kur norėtumėte, kad jis nueitų, pavyzdžiui, į savo guolį. Jei sistemingai tai darysite, po keleto kartų šuo, išgirdęs verksmą, eis į nurodytą vietą.“

Maža to, šuo kiekvieną kartą jausis laimingas. Juk pakanka mažyliui suverkti, ir jis gauna ėdalo. Šuo laimingas, nes kūdikis tarytum skambutis šeimininkams. Lygiai taip pat rekomenduojama daryti, kai kūdikis šliaužioja, mokosi vaikščioti. Šuns dėmesį nukreipti nuo vaiko galima ne bausmėmis, ne grasinimais, o tik dresuojant skanėstais, įsitikinęs A.Zaleckas.

Argentinos dogų veislyno šeimininkė Ana Nasevič pasakoja, kad, kai ji buvo maža, namuose augo dideli šunys. Moteris pripažįsta, kad tėvai liepdavo jai laikytis atstumo. Mergaitei atrodydavo, kad šunys namuose turėjo daugiau teisų. Dabar, kai pati augina savo mažylius, laikosi irgi griežtų taisyklių, tik jos labiau skirtos šunims. Šiems negalima eiti į miegamuosius ir vaikų kambarius. Auklėti šunį Ana pataria anksčiau, nei atsiranda vaikas:

,,Dresiruoti šunį reikia nuo tos dienos, kai jis atsiranda namuose. Šuo turi suprasti, kur yra jo vieta ir guolis, - sako Ana. - Naujagimis namuose iš esmės nieko neturi keisti. Tiesiog tai dar vienas šeimos narys. Tik labai svarbu, kad tėvai niekada nepaliktų šuns ir vaiko viename kambaryje be priežiūros: kaip bebūtumėte įsitikinę, kad jūsų šuo neagresyvus, auginate mažą ar vidutinio dydžio, galbūt net pas jus kišeninis šuniukas, vis tiek negalima prarasti budrumo.“

Negalima visiškai pasitikėti ir aklai prognozuoti šuns elgesio.

Jūratės Petraitienės nuotr.

Vos ūgtelėjusio pipiro smalsumas yra beribis. Maža to, mažyliai negeba suvokti, kad kitam gali skaudėti, šuo jam tarsi pliušinis žaislas. Todėl gali kišti rankas į nasrus, tampyti ausis, kąsti į uodegą. Venkite tokių kontaktų. Visada būkite šalia ir rodykite vaikui, kaip galima paglostyti šuns galvą, letenėles. išvengti nemalonių situacijų padės, jei neleisite vaikui artintis prie šuns ėdalo, neturėtų būti bendri vaiko ir šuns žaislai. Beje, šuniui irgi nurodomos aiškios elgesio ribos:

,,Šunį reikia auklėti taip, kad jis suprastų, jog vaikas yra tabu, - įspėja A.Nasevič. – Net ir žaidžiant neleiskite lengvai kandžioti vaiko rankyčių. Arba nėra gerai, kai šuo ir vaikas abu vejasi kamuoliuką. Šuo vis vien bus greitesnis, o jei ne, tai vos pradėjusį vaikščioti pipirą lengvai pastums, atims, o tada mažylis verks, ir nežinia, kaip gali sureaguoti šuo“.

Geriau žaidimo taisykles te diktuoja ūgtelėjęs vaikas. Tegu jis šuniui metą kamuoliuką, o šis atneša.

JEVGENIJA GRAŽULIENĖ augina du vaikus ir dešimties metų basethaundę Torę:

,,Mūsų šuniui buvo jau septyni metai, kai šeimoje gimė pirmas vaikas. Po metų – kitas mažylis. Šuo vaikučius priėmė gana natūraliai. Iškart grįžus iš gimdymo namų labai norėjo apuostyti, žinoma, leidome ir prižiūrėjome patys, todėl jokių problemų nekilo. Kai Torė pati atsivedė šuniuką, jis užaugo su mūsų pirmagimiu. Buvo tikri draugai. Sūnus dar nelabai mokėjo vaikščioti, tai abu visur keturiomis. Vienas nuo spintelių ką nors pasiekia ir numeta, kitas sugraužia. Dalijosi viskuo. Dabar mūsų Torė yra brandaus amžiaus, todėl nelabai nori žaisti. Ji yra labai mylima, tačiau visgi tik šuns vietoje. Ji tai žino ir elgiasi atitinkamai. Jei pavargsta nuo vaikų dėmesio, kartais suurzgia, kartais susiranda ramesnį užkampį ar pasitraukia atokiau. Mes visada stebime padėtį.“

SIMONA VAITKUNSKIENĖ augina du mažylius ir prancūzų buldogus:

,,Parvežę vaikučius iš ligoninės, tiesiog su kėdute pastatėme ant žemės. Šunys priėjo susipažinti. Štai tokia buvo pirmoji pažintis. Pirmuosius metus šuniukams leisdavome artintis prie vaikų. Nors iki pusės metų šunys vyresnėlį sūnų ignoravo. O kai mažylis pradėjo šliaužioti, šuniukai sukiodavosi aplink. Juk prasidėjo visokie užkandukai, skaniukai, kuriuos vaikas mesdavo ant žemės. Nuo tada šunys ir mažylis tapo dideliais draugais. O štai dabar, kai sūnus truputį paaugo, šuniukai ,,sulieknėjo“. Tačiau tuoj šliaužioti pradės antrasis sūnus, tai, manau, kad vėl šunyčiai atgaus apvalesnes formas. Ir bus dar laimingesni.“

SVARBU

Kiekvienas šuo skirtingai bendrauja su vaikais. Vienas - džiaugsmingai žaidžia, kitas - giliai atsidūsta ir užsimerkęs kenčia, trečias pasitraukia atokiau. Tačiau, kaip liaudies išmintis sako, šuns dantys nepirktiniai. Todėl primename, jei vienoje erdvėje yra šuo ir kūdikis, niekada nepalikite abiejų be priežiūros.