Alpakos - gyvosios žoliapjovės

Europoje alpakos pradėtos laikyti maždaug prieš trisdešimt metų. Šių gyvūnų gimtinė – Pietų Amerika. Alpakas labai vertino senovės inkai, prisijaukinę jas maždaug prieš 5-6 tūkstančius metų. Kartu su artimomis giminaitėmis lamomis, alpakos inkams teikė vilną, maistą, neretai atlikdavo ir transporto funkciją.

Po ispanų užkariavimo Pietų Amerikoje alpakos beveik išnyko. Šie gyvūnai puikiai prisitaikė prie atšiaurių klimato sąlygų ir vietos ūkininkai įvertino jų teikiamą naudą bei gerą būdą, devynioliktojo amžiaus viduryje alpakų populiarumas ėmė vėl augti. Daugiausia – dėl ypatingai geros vilnos.

Pietų Amerikoje alpakų populiacija jau perkopė 3 milijonus. Daugelis Pietų Amerikos alpakų ūkių įsikūrę Andų kalnuose, Peru, Bolivijoje ir Čilėje. Kaitri saulė dieną ir šaltukas naktį per daugelį metų padėjo alpakoms išsivystyti sugebėjimą išgyventi atšiauriomis klimato sąlygomis. „Tai tikrai ekonomiškas gyvūnas. Galbūt todėl, kad jos gyveno kalnuose, skurdžiom sąlygom, ir negaudavo to maisto tiek, kiek jos norėtų, todėl tokių gyvūnų priežiūra nėra sudėtinga. Avis mažesnė, o suėda tris kartus daugiau,“- džiaugiasi alpakų augintojai. Alpakų vilna neturi riebalinio sluoksnio - lanolino. Ji netepa rankų, neturi kvapo, kurį turi avies ir daugelio kitų gyvūnų vilna.

Iš Čilės, Peru, Kolumbijos atkeliavę gyvūnai lengvai prisitaiko prie Lietuvos klimato sąlygų. Į Lietuvą vienas pirmųjų alpakų net iš Čilės parsibogino Jolantos ir Kęstučio šeima.

Alpakos - bandos gyvūnai, kurie geriausiai jaučiasi savo gentainių draugijoje. Žinoma, pasitaiko individų, kurie turi savo kokį nors specifinį charakterį, bet šiaip jos pakankamai ramios ir išlaikytos. Pasitaiko netgi, kad, pavyzdžiui, viena kitos nemėgsta, bet šiaip jos laikosi bandoje, vaikšto visos kartu, ir vaikus prižiūri kartu. Labai domisi, kai gimsta mažiukas. Su alpakom labai paprasta bendraut. Lietuvoje tai dar nėra populiaru, tačiau Europoje, Amerikoje ir netgi gretimoje Lenkijoje, alpakos naudojamos terapinei veiklai.

Alpakos sutaria su kitais gyvūnais. Nors tai palyginti nedideli žolėdžiai gyvūnai, jie visiškai nebijo ir didelių šunų. Alpakos pakankamai ramios, pakankamai santūrios, švelnios, gero charakterio. Ir vaikas, ir senas žmogus, ir suaugęs, bet kas gali prie jų prieiti pabendrauti, tvirtina alpakų augintoja Jolanta. Įdomu tai, kad davus joms obuolį, jos valgo tą obuolį iš rankos labai panašiai, kaip žmogus, kanda ir kramsnoja tokiais kąsniais, kol lieka tik graužtukas.

Vilna – tai, kuo alpakos garsėja labiausiai. Ji kelis kartus šiltesnė už avies vilną, ir yra brangesnė dėl daugybės teigiamų savybių. Pasaulyje priskaičiuojamos 24 alpakų spalvos, atspalvių yra dar daugiau. Alpakų vilna net penkis kartus šiltesnė nei avies, todėl nenuostabu, kad alpakų vilnos pluoštas yra žinomas viso pasaulio mados namuose. Alpakos vilną galima apdirbti neplautą. Galima iš karto karšti, verpti siūlą, megzti. Kadangi Lietuvoje alpakų vilnos verslas dar gan jaunas, augintojai susiduria su keblumais – kur karšti vilną ir ją verpti, mat įprasti mūsų šalyje avių vilnai skirti įrengimai netinka. Beje, ne visa alpakos vilna – aukščiausios rūšies. Apie tai parduodami alpakas pasako tik labai sąžiningi pardavėjai.

Minkštavilnės alpakos – ramūs gyvūnai, kurie tyliai gali nušienauti jūsų pievą, krūmus ir ...gėles. Gyvosiomis žoliapjovėmis vadinamos alpakos taip pat paskanaus ir vaiskrūmių, vynuogių lapų, kuriuos apsaugoti pamirš šeimininkai. To išvengti pavyks aptvėrus teritoriją. Oro voniomis Alpakos mėgaujasi ne tik vasarą. Žiemą jos gyvena tvarte, bet mėgsta pasivaikščiot po sniegą. Jų labai šilta vilna, todėl žiema tokiems augintiniams nebaisi.

Priežiūra nėra sudėtinga. Svarbiausia, kad gyvūnas turėtų švaraus vandens, šieno - žiemą ir žolės vasarą. Šienas turi būti geras. Dar šiek tiek reikėtų ir papildų, kombinuotų pašarų pridėti. Maždaug kas tris keturis mėnesius alpakoms reikia karpyti nagus.

Kuo didesnė erdvė ganytis – tuo alpakai geriau. Vienam gyvūnui turėtų tekti 20-30 arų. Daužniausiai juos laiko po kelis, mažiausiai – 2 ar 3. Vadinasi ganyklos plotas turėtų būti apie 40-50 arų. Alpakos galėtų gyventi ir mažesniame sklype, bet būtų laikotarpis, kai ruduo, sausra, tuomet joms reikėtų papildomai duoti šieno.

Jeigu nuspręsite įsigyti tokių gyvūnų – pasistenkite apie juos sužinoti kuo daugiau – tada ir alpakos teiks jums džiaugsmą, ir joms bus smagu gyventi jūsų valdose.