Vėžliukai tūno po žeme laukdami pavasario

Po žemės sluoksniu, 10-15 cm gylyje, iš kiaušinių išskilę europiniai baliniai vėžliukai laukia pavasario, kai galės išsikapstyti iš dėties vietos, ir traukti link artimiausio vandens telkinio.

Rasos Eilunavičienės nuotr.

Tam, kad jie gyvi sveiki apsigyventų kūdroje, prireikia ir specialistų pagalbos. 2019 m. rudenį Lietuvos zoologijos sodo specialistai drauge su Metelių regioninio parko darbuotojais vyko į europinių balinių vėžlių buveines, kur iš po žemių iškasė net penkių dėčių vėžliukus. Gelbėjimo operaciją stebėjo ir laidos „Mūsų gyvūnai“ kūrybinė grupė.

Rasos Eilunavičienės nuotr.

Europiniai baliniai vėžliai yra viena iš sparčiai nykstančių gyvūnų rūšių. Yra net kelios priežastys, kodėl būtina padėti Lietuvoje gyvenantiems vėžliams. Viena priežasčių – dėtavietes išdrasko laukiniai gyvūnai.

Pasak INGOS ČITAVIČIENĖS baliniai vėžliai deda kiaušinius gegužės-birželio mėn.. Iš vandens vėžlių patelės vakare keliauja iki šlaitų, kuriuos dienomis šildo saulė. Tuo metu parko darbuotojai, padedami vietinių gyventojų, stebi žinomas dėtavietes ir, vėžlei padėjus kiaušinius, dėtavietę uždengia metaliniu tinkliuku, kuris saugo nuo plėšrūnų, mat vėžlių kiaušiniai – tikras skanėstas lapėms, usūriniams šunims, ir kitiems plėšrūnams. Deja, neretai naujos dėtavietės aptinkamos, tik kai jas išdrasko. Parko darbuotojai jas pažymi ir kitais metais apsaugo, mat balinių vėžlių patelės kiekvienais metais kiaušinius deda toje pačioje vietoje.

Rasos Eilunavičienės nuotr.

Nuo balos, kurioje gyvena vėžliai, dėtavietė dažniausiai būna nutolusi nuo keliasdešimties iki kelių šimtų metrų. Vėžlių patelė iškasa 15-20 cm duobutę ir ten sudeda kiaušinius. Išsiritę vėžliukai į paviršių neskuba. Jie dėtyje lieka iki pavasario.

Lietuvos zoologijos sodo atstovės Alma Pikūnienė, Rasa Jautakienė atvažiuoja surinkti dalies balinių vėžliukų jauniklių kiekvieną rudenį. Laiką jos pasirenka pagal oro sąlygas, bei pasitarusios su saugomos teritorijos darbuotojais. Pasak A. Pikūnienės, labai vėlai iškasus jauniklius, jie sunkiau aklimatizuojasi, sunkiau pereina iš miego į budrumo būseną. Pats tinkamiausias laikas, kai lauko temperatūra siekia apie 15 laipsnių.

Rasos Eilunavičienės nuotr.

Specialistės pastebėjo, kad gamtoje didžioji dalis vėžliukų pastaruoju metu žūsta. Kelerius metus iš eilės vykdyti stebėjimai parodė, kad iki 90 proc. vėžliukų neišgyvena iki pavasario. Priežastis – klimato kaita.

Pasak Almos, žiemos ciklai netolygūs: tai atšyla, tai vėl atšąla. Atšlimo metu vėžliukai pradeda busti, judėti link dirvos paviršiaus. Vėl atšalus iki -15-25 laipsnių, būdami maždaug 3-4 cm gylio žemėje, vėžliukai žūsta.

Dėl šios priežasties, pagal vykdomą europinių balinių vėžlių išsaugojimo programą, gavus specialų leidimą, šiemet su Metelių regioninio parko darbuotojais iškastos penkios kiaušinių dėtys.

Kodėl kiekvienos dėties jauniklių dėžė pažymima, pasakoja Inga Čitavičienė:

„Kada iškasame kiaušinėlius, arba vėžliukus, visada pažymime, kuri tai teritorija, tada po metų tie vėžliukai grįžta į tas pačias buveines. Tai labai svarbu, norim kuo mažiau kištis į natūralią gamtą.“

Rasos Eilunavičienės nuotr.

Kas laukia vėžliukų, pasakoja Alma Pikūnienė:

„Šie vėžliukai dabar bus pargabenti į zoologijos sodą. Keletą parų palaikysime tokioje pačioje temperatūroje, kaip yra lauke. Po to juos dėsime į vandenį, po truputį šildysime, pradėsime maitinti. Pirmomis dienomis jie nesimaitina, nes jų metabolizmas sulėtėjęs. Keičiantis aplinkos temperatūrai jei tampa aktyvesni, kaip ir kiti šaltakraujai gyvūnai.“

Pasak Almos, vėžliukai bus migdomi sausio pabaigoje, ir miegos iki kovo pabaigos - balandžio vidurio. Jei stiprūs ir gerai išsivystę – gali pamiegoti ilgiau, o jei silpnesni, tada „žiemos miegą“ specialistai sutrumpina. Vidutiniškai vėžliukų ramybės periodas trunka apie 10 savaičių.

Nuo 2011 metų, kai pradėta vėžliukų išsaugojimo programa, natūralioje gamtoje jų padaugėjo keliasi šimtais. Pasak A. Pikūnienės, prieš dešimtmetį jų buvo priskaičiuojama apie keturis šimtus. Šiuo metu į laisvę jau paleista per 700 europinių balinių vėžlių.

„Auginame iki metų, kai kuriuos net iki trejų. Po to paleidžiame juos atgal į gamtą“ – pasakoja Alma – „Remiantis kitų šalių patirtimi, brandos sulaukia apie 70 proc. išleistų vėžlių.“

Dėl besikeičiančio klimato, karštų vasarų, mažėja vandens telkinių, tinkamų vėžliams gyventi. Net ir šiems vėžliukams, paimtiems iš Bestraigiškių zoologinio draustinio, gali tekti apsigyventi kitose buveinėse.

„Šiais metais didelė problema – dauguma balų, kuriose gyvena vėžliai, išdžiūvo. Ir neaišku, ar pavasarį jos prisipildys vandens, o be vandens tokie vėžliai negali išgyventi.“ – susirūpinusi INGA ČITAVIČIENĖ.

Rasos Eilunavičienės nuotr.

Belieka tikėtis, kad tiems vėžliukams, kurie liko laukti pavasario po žemės sluoksniu natūralioje aplinkoje, žiema bus pakankamai šalta, o pašildžius pavasario saulei išgyvenę speigus retieji gyvūnai, išsikapstę į paviršių, galės nurėplioti iki vėl sklidinų vandens balų, kur netrukus susitiks ir su giminaičiais, peržiemojusiais Lietuvos zoologijos sode.