Lasės laimė telpa į kamuoliuką

Lasės laimė telpa į kamuoliuką. „Tai ne tik žaislas. Tai – stebuklingas daiktas, kuris magiškai veikia šunį, vis pripildantis širdelę laimės ir skatinantis džiaugsmingai pašokti net iš saldžiausio šuns sapno. Tai tarsi gyvenimo prasmė“, – šypsosi aktorė ir atlikėja Aistė Lasytė.

Pokalbis vyko Aistės namuose Vilniaus senamiestyje, nors, kaip čia pasakius... Kai įsitaisėme su šeimininkės paruošta žolelių ir braškių arbata svetainėje, prie stalo, bei pradėjome klausinėti apie šuns guolį, Aistė nė nemirktelėdama sako:

„Štai mes sėdime Lasės kambaryje, čia jos svetainė, visa jos sofa. Aš irgi esu čia svečias.“

Iš tikrųjų Lasė daugiausia laiko praleidžia tame kambaryje, jai leidžiama lipti, vartytis ir miegoti ant senovinės sofutės. Ten ji miega ir visą naktį. Tik rytais ateina pas šeimininkus į miegamąjį pasisveikinti ir pasiglaustyti.

Aistė sako, kad šuo yra didžiulis miegalius. Ir vienintelis daiktas, galintis pažadinti - kamuoliukas. Nesvarbu, koks. Svarbu, kad apvalus daiktas. Tinka net obuolys. Tiesa, kartą, kai į svečius atvažiavusi Aistės sesuo kramtė obuolį, Lasės akyse merginos pamatė didžiulį nusivylimą:

„JUK TAI KAMUOLIUKAS!“

Vienas mylimiausių Lasės naminių žaislų – rožinis čiulptukas, kurį pasideda šalia, kai eina dienos pogulio. Vakare, grįžus šeimininkams, kartais tik akį pramerkia, kartais tingiai ropščiasi iš sofutės, o kartais pasitinka šokinėdama iš laimės. Tokia ji nenuspėjama.

Jūratės Petraitienės nuotr.

Prieš Lasę Aistė metus augino kitą šunį, žavų mišrūną, kuris vieną dieną pakliuvo po automobiliu. Širdies skausmą šeimininkė nutarė malšinti stebėdama kitus gyvūnus internete. Vartė skelbimus, ir staiga užkliuvo juokinga šuns nuotrauka. Tokia vieniša, susirūpinusi koli veislės kalytė, pati jauniausia vadoje. Iš karto suprato, kad tas šuo skirtas jai. Dar tą patį vakarą su draugu sėdo į automobilį ir išriedėjo į Kauną. O svarbiausia, kad šuo iš nuotraukos jau turėjo vardą. Mintis apie jį kilo tą pačią minutę, kai šunį pamatė internete. Kaip pati sako, viskas logiškai: tai kolio veislės šuo, kuris asocijavosi su filmu, kuriame vaidino tokios veislės šuo, vardu Lesė. Tereikėjo pakeisti vieną raidę, t.y., „paskolinti“ iš savo pavardės ir gavosi Lasė.

Nuo pat pradžių Aistė ir Lasė viena kitą supranta iš pusės žodžio. Aistė džiaugiasi, kad augintinė imli mokslams, todėl pati ją dresuoja. Tiesa, kai kurios įgimtos savybės priverčia šypsotis. Sako, kad šuo labai įžeidus. Jei kas nepatinka, demonstratyviai nusisuka, uodegą pakelia ir išeina. Labai ryškios emocijos. Arba užsispiria. Bet dažniau pasitaiko, kai būna labai meili, draugiška. Labai sargi. Kai vakare išeina į lauką, pastato uodegą, pakelia galvą ir visa pasitempia, lyg pasiruošusi kovoti. Lauke Lasė turi įvairios veiklos. Yra ir rūpesčių, nes kieme nemažai, kaip šeimininkė sako, etatinių kačių. Vienas toleruoja, o kitų negali pakęsti, šiepia dantis ir nori vytis. Šeimininkė tvirtai ją laiko. Beje, Aistė pastebėjo tam tikrų sutapimų. Katės, kurių kailiuko spalva tokia pati, kaip ir Lasės, yra labiau toleruojamos.

Kasdieninės šuns priežiūros pareigos Aistės visiškai nevargina. Priešingai. Jose įžvelgia daug privalumų:

,,Kai kurie sako, kad daug vargo auginti šunį: juk turi juo rūpintis, šerti, laiku išvesti į lauką, - detalizuoja Aistė. – O aš kaip tik tame matau daug privalumų. Juk mūsų, menininkų, gyvenimo būdas yra toks nedisciplinuotas, jokio dienos rėžimo. Ir tai labai išbalansuoja. Aš tarsi išsibarstau. O štai Lasė su savo „reikalavimais“, viską sudėlioja į vietas. Ji į gyvenimui suteikia labai reikalingos rutinos. Juk kiekvienam sveika turėti savo ritualus. Taigi, nesvarbu žiema, ar vasara, lauke sninga, lyja ar dangus griūva, lava bėga, reikia Lasę išvesti. Juk ten, už lango, jos tualetas.“

Lasė tarsi vaikas visada nori žaisti ir, jei šeimininkė nemėto kamuoliuko, ne bėda. Augintinė lengvai randa draugų, ypač Bernardinų sode. Vieną vasaros dieną, kai abi vaikštinėjo po parką, kuriame buvo daug žmonių ir visi suoliukai užimti, Lasė sugalvojo pažaisti. Kadangi Lasė – draugiškas šuo, Aistė vaikščiodama leidžia šuns pavadėliui išsivynioti vos ne iki galo. Lasė tada tuo mielai pasinaudojo. Ji, paėmusi kamuoliuką, ėjo prie kiekvieno žmogaus ir prašė, kad šis jį numestų. Žmogus numeta. Lasė suranda ir atneša. Tačiau kamuoliuką jau duoda kitam žmogui. Ir taip iš eilės per kelis suoliukus. Visiems buvo labai linksma, o Lasė jautėsi be galo svarbi ir laiminga.

Gyvendama senamiestyje, Aistė su Lase dažnai aplanko ir vietines kavines, kur šuo kantriai laukia, kol šeimininkė išgeria kavos. Nenuobodžiauja. Dairosi ir randa malonių pažinčių:

,,Šiandien, pavyzdžiui, kavinėje – aš su Lase atėjau išgerti kavos. Sėdžiu prie stalelio ir matau, kaip ima keistis Lasės snukio išraiška. Atsisuku ir matau moterį, į kurią žiūri Lasė, - pasakoja Aistė, - paprastai matydamas svetimą žmogų šuo visai nereaguoja arba loja arba veržiasi link to asmens. O čia, matau, kad Lasė bando su ja kalbėti. Labai keistai kraipo snukį ir tarsi inkščia, kažką sako. Bet labai rimtai. Sakau, gal pasakojo apie kamuoliuką?“ – šypsosi šeimininkė.

Aistė įsitikinusi, jei kada nors turės dar vieną šunį, tai jis tikrai bus kolio veislės, toks, kaip Lasė.

Jūratės Petraitienės nuotr.