• Rasa Eilunavičienė laidos "Mūsų gyvūnai" autorė ir vedėja

    Laida "mūsų gyvūnai"
    tikriems gyvūnų mylėtojams!

    Per LRT televiziją!

  • Rasa Eilunavičienė laidos "Mūsų gyvūnai" autorė ir vedėja

    Laida "mūsų gyvūnai"
    tikriems gyvūnų mylėtojams !

    Per LRT televiziją !

  • Rasa Eilunavičienė laidos "Mūsų gyvūnai" autorė ir vedėja

    Laida "mūsų gyvūnai"
    tikriems gyvūnų mylėtojams!

    Per LRT televiziją!

Kodėl Žvėryne tiek gatvių gyvūnų pavadinimais?
5.0/5 rating 1 vote
Kodėl Žvėryne tiek gatvių gyvūnų pavadinimais? 2016-03-13 5986

Kodėl Žvėryne tiek gatvių gyvūnų pavadinimais? (1)

Kiekvienas save gerbiantis miestas turi turėti Zoologijos sodą. Tuo neabejoja ir sostinės Žvėryno mikrorajono gyventojai.

Sako, nuo senovės jis čia buvo. Galbūt todėl čia, kaip niekur kitur, tokia gausybė gatvių gyvūnų pavadinimais. Vargu senieji Radvilos galėjo įsivaizduoti, jog jų žvėrynas virs gyvenamuoju mikrorajonu.

Pavadinimai, susiję su žvėrynu, Lietuvoje yra ne tokie jau ir reti. Yra kaimų, miškų, vadinamų „žvėrynais“. Jie atspindi gana seną istorinę tradiciją, kada miškų plotuose būdavo aptveriami tam tikri masyvai, ir juose buvo laikomi laukiniai gyvūnai – stumbrai, elniai, šernai, vilkai – tam, kad karaliams, kunigaikščiams, didikams nereikėtų labai vargti norint sumedžioti vienokį ar kitokį gyvūną. Vilniaus Žvėryno seniūnijos pavadinimas irgi yra susijęs su ta sena žvėrynų tradicija, kuri Lietuvoje žinoma nuo XV amžiaus. Žvėrynus turėjo valdovai, didikai. „Viršupyje, karališkoje rezidencijoje, XVI amžiaus viduryje Žygimanto Augusto laikais buvo galima pamatyti liūtų, kupranugarių, kitų egzotiškų gyvūnų. Nėra informacijos, kad viename ar kitame žvėryne būtų laikomi paukščiai. Žvėrynas – nuo žodžio „žvėris“ iš esmės siejamas su laukiniais gyvūnais. Tad, jeigu norite, tai galite tai vadinti tam tikru zoologijos sodo pirmtaku,“ - pasakoja Lietuvos edukologijos universiteto profesorius dr. Aivas Ragauskas.

Gatvės pavadinimasViliaus Rekevičiaus nuotr.

1414 metais prancūzų didikas Žiliberas Lenua (Gillebert de Lannoy), apsilankęs Vytauto dvare Trakuose, rašė, kad „Trakų mieste yra aptvertas Žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir gyvūnai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti, vadinami briedžiais. Yra ten ir laukinių arklių, meškų, šernų, elnių ir kitokių gyvulių“. Iš teksto galima spėti, jog Prancūzijoje tuomet kai kurių gyvūnų rūšių nė nežinojo.

“Kalbant apie to meto užsienio šalių diplomatus, kurie būdavo kviečiami dalyvauti medžioklėse, iš Vakarų atvykusiems žmonėms daug kas galėjo atrodyti egzotiškai, pavyzdžiui, stumbrai, taurai, kurių to meto Europoje jau nebuvo. Čia augę įvairiausi gyvūnai buvo geras masalas tiek valdovams, diduomenei, tiek jų svečiams,“ - pasakoja Nacionalinio muziejaus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė.

Yra žinoma, kad vokiečių ordino magistras yra suteikęs Vytautui teisę medžioti vokiečių ordino valstybės teritorijoje, atitinkamai Vytautas suteikė visas lengvatas ir sudarė galimybę ordinui, jo svečiams, taip pat medžioti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Pačios ankstyviausios žinios apie žvėrynus yra susijusios su Vytauto Didžiojo dvaru. Iš korespondencijos su vokiečių ordino magistru yra patikimų istorinių šaltinių apie tai, kad Vytautas dovanų gaudavo ne tik šarvus ir papuošalus. Tuomet dovanodavo įvairiausius žirgus, kitokius gyvūnus. Yra žinoma, kad Vytautas dovanų yra gavęs ir liūtą. Jį laikė savo žvėryne Trakuose. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, interpretuojant istorinius šaltinius, yra pagrindo manyti, jog Vytautas, ir jo dvariškiai matė, kaip atrodo kupranugaris. Nes Krymo totorių chanas Edigėjus yra dovanojęs Vytautui „kažkokį keistą gyvūną“, ir tyrinėtojai mano, kad tas gyvūnas galėjo būti kupranugaris. Aišku, vėliau tų egzotiškų gyvūnų amplitudė išsiplėtė. Ypatingai tai susiję su renesanso kultūros sklaida. Labiausiai pasižymėjo Bona Sforca, iš Italijos atvežusi įvairiausių dvaro funkcionavimo subtilybių. Jos vyras Žygimantas Senasis, ir sūnus Žygimantas Augustas netoli Vilniaus, Viršupyje turėjo specialų dvarą medžioklei, manoma, kad jis buvo netoli dabartinių Rokantiškių. Jame taip pat būta žvėryno.

BariljefasViliaus Rekevičiaus nuotr.

Bona Sforca mėgo medžioti. Ji iš tikrųjų buvo aistringa medžiotoja. Medžiodama Lenkijoje, netoli Krokuvos buvusiame specialiame medžioklės dvare Nepolomicuose, ji medžiojo specialiai iš Lietuvos atgabentą didžiulį lokį. Lenkijos miškuose jau nebuvo tų ypatingų gyvūnų, juos specialiai medžiodavo Lietuvoje, ir gabendavo tam, kad valdovai galėtų tenkinti savo poreikius. Beje, ji medžiojo besilaukdama kūdikio. Medžiojamas lokys kliudė žirgą, valdovė nukrito. Deja, įvyko persileidimas, ir ji daugiau nebegalėjo turėti vaikų.

Labai mėgo medžioti Barbora Radvilaitė. Jiedu su Žygimantu daug laiko praleisdavo medžioklės dvaruose, Rūdninkuose, ir kitur. Yra net suskaičiuota, kad Žygimantas Augustas savo gyvenimo pabaigoje, vienerius metus reziduodamas Vilniuje, net 221 dieną praleido medžioklėje.

Lietuvoje yr daug vietų, kuriose būta valdovų medžioklės dvarų. Paminėtini: Birštonas, Alytus, Kaunas, Vilkija, Rumšiškės. Kai kuriuose iš jų, tarkim, Trakuose, be abejonės, būta žvėryno, neabejotinai, kad toks turėjo būti Rūdninkuose, Viršupio dvare.

Lietuvos giriose gyvenę egzotiniai žvėrys galėjo tapti vertinga diplomatine dovana europiečiams. Portugalijos karalius Emanuelis I, XV-XVI a. norėdamas įsiteikti tuometiniam galiūnui popiežiui Leonui X-jam, padovanojo ypatingą dovaną – specialiai iš Indijos buvo atgabenta keturiasdešimt labai retų gyvūnų, tarp jų ir dramblys, leopardas, raganosis. Specialiai laivu gyvūnai atgabenti į Romą, ir miesto gatvėmis žygiavo iki Vatikano.

Beveik tuo pačiu metu, LDK buvo padarytas specialus užsakymas. Tas pats Leonas X per LDK pasiuntinį Romoje paprašė, kad Lietuvoje būtų pagautas stumbras, padaryta ir atgabenta į Romą jo iškamša. Tuo, manoma, turėjo užsiimti Bona Sforca.

“Ar nusiuntėm stumbrą į Vatikaną – nežinoma, nes popiežius, „užsakęs“ stumbrą, pasimirė pats. Stumbro medžioklė išliko istorijoje, mat tuomet atsirado literatūrinis kūrinys, pirmasis LDK literatūrinis kūrinys, parašytas lotynų kalba ir jis vadinosi „Apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jis buvo dedikuotas karalienei ir didžiajai kunigaikštienei Bonai Sforcai, o parašė jį Mikalojus Husovianas,“ - pasakoja J. Karpavičienė.

“XV amžiaus šaltiniuose yra informacijos apie Lukiškes, greta jų esantį žvėryno rajoną. Ta teritorija, kaip ir Lukiškės, labai ilgą laiką, maždaug iki XVIII a. pabaigos, priklausė Radviloms. Čia buvo miškas ir Radvilų žvėrynas, dar Kirkoras aprašo, kad tas žvėrynas aptvertas aštriakuole,“ - pasakoja istorikas profesorius dr. Aivas Ragauskas.

BariljefasViliaus Rekevičiaus nuotr.

Pasak istoriko, XX amžiaus pradžioje, pradedant formuotis miesto infrastruktūrai, gatvių tinklui, Žvėrynas buvo padalintas. Pradėtas kirsti miškas, sklypais suskirstyta visa teritorija, suformuotos gatvės. Suprantama, joms reikėjo sugalvoti vienokius ar kitokius pavadinimus, o Vilniuje visi puikiai žinojo, kad ten kažkada buvo tas žvėrynas. Buvo paprasta pavadinti gatves laukinės faunos pavadinimais. Iš dabar esančių gyvūnų pavadinimais pavadintų gatvių net septynios jau yra minimos XX amžiaus pradžioje. Bebrų, Elnių, Gervių gatvė... Lokių, Lūšių, Sakalų, Stumbrų gatvės taip pat iš to laikotarpio. Kai kurie pavadinimai yra neišlikę. Seniau buvo Vilkų gatvė, nebėra Paukščių gatvės. Vienu metu buvo čia ir Žvyrių gatvė.

Žvėrynas yra labai glaudžiai susijęs su upe. Metalinis tiltas ties cerkve pastatytas tik 1907 metais. O iki to laiko disponavome tik tiltu prie šv. Rapolo bažnyčios, labiau žinomu pavadinimu „žaliasis tiltas“. Susisiekimas buvo pakankamai komplikuotas ir žvėryno teritorija, apaugusi mišku, pušynu, atliko ir rekreacinę funkciją. Žvėrynas laimingų aplinkybių dėka išvengė ne vieno beatodairiško pertvarkymo, sudarkymo – pavyzdžiui, dar XIX a. buvo planas per Žvėryną nutiesti geležinkelį. „Panerių tunelį šiandien mes gerai žinome, o pradinis planas buvo tiesti ne per Panerius, o per Neries upę nutiesti tiltus ir atitinkamai tą geležinkelio atšaką nukloti būtent toje teritorijoje. Tai būtų visiškai sudarkę šitą teritoriją, ir gali būti, kad tų gyvūnų pavadinimų šiandien jau neberastume,“ - sako profesorius.

Gatvių gyvūnų pavadinimais atsiranda ir šiandien. Štai 2013 metais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1–1258 bevardėms Žvėryno gatvelėms suteikti Erelių, Danielių ir Lapių pavadinimai.

Mėgsta vilniečiai gatves gyvūnų vardais pavadinti. Ne tik Žvėryne – ir kituose miesto rajonuose galime rasti Arklių, Balandžių, Briedžių, Gaidžių, Gandrų, Genių, Gervių, Kiškių, Kuosų, Pempių, Šarkų, Širšių, Vieversių, Vilkpėdės, Volungės, Zuikių, Žiogų, Žirgo, Žuvėdrų gatvių pavadinimus.

Viliaus Rekevičiaus nuotr.

Šaltinis: Laidos “Mūsų gyvūnai” reportažas

Dalintis FacebookDalintis Google PlusDalintis su draugu

Komentarai (1)

  • Meirita

    2016 lapkričio 27 at 19:41 |
    Labadiena ,o kada mediotekoje bus sio sekmadienio laida

    Atsakyti

Parašyti komentarą

Jūs komentuojate kaip svečias.

Rašykite mums:

  • Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
  • Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
  • Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
  • Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Skambinkite:

  • +370 687 22265
  • +370 687 22262
1997-2017 Laidą "Mūsų gyvūnai" kuria UAB Media Volpe. Visos teisės saugomos.