Daina Gudzinevičiūtė: Nuo katės kailiuko namai pakvimpa vėju

Olimpinės čempionės Dainos Gudzinevičiūtės sodyboje keturi augintiniai jaučiasi tarsi rojuje. Čia jie mylimi, lepinami ir galioja tik vos keli draudimai. Negalima lipti ant stalo ir valgyti iš šeimininkų lėkščių. Visa kita leidžiama. Leidžiama gulėti ant lovų, lipti ant fotelių, lakstyti kur panorėję ir net atsivesti kaimynystėje gyvenančių draugų.

Sodyboje šeimininkauja šuo Saulė ir trys katės, kurios vakarais išsiruošia į naktinę medžioklę. O grįžta tada, kada tik nori, ir susirango į šiltas lovas, kur jau kas nors miega. Sodyboje dažnai svečiuojasi Dainos draugai. Kai kurie iš jų norėdami, kad miego netrikdytų naktinės bastūnės, užsidaro duris. Tačiau žaliaakių vizito neišvengia. Katės įlipa per vasarą atidarytus langus. Todėl iš ryto visiems įspūdžių per akis. Daina Gudzinevičiūtė juokiasi, kad ryte visi dalinasi naktinėmis istorijomis:

,,Būna tokia diskusija, kas kur ir su kuo miegojo, kam įkando. Pavyzdžiui, Florencija labai mėgsta miegoti glėby, apsikabinusi. Ir tai labai miela. Vienintelis nepatogumas, naktį iš lauko pareina šlapia, ypač, jei pliaupia lietus.“

Tačiau tai ne bėda, Daina prie lovos visada pasideda rankšluostį. O štai kita augintinė – žvitrioji Špilka buvo priaugusi tiek svorio, kad kai naktį užlipa, jokių abejonių, kad čia ji. Tačiau šeimininkė sako, kad tie kačių pasivaikščiojimai ant miegančiųjų ir jų burzgimas visai netrukto. Priešingai, veikia raminančiai. Galbūt čia ir slypi ta kačių gydomoji galia? Ir pacituoja haiku:

„Nuo katės kailiuko namai pakvimpa vėju.“

Jūratės Petraitienės nuotr.

Šiltą vasarą, kai atviri langai, naktį į namus užeina ir nekviesti svečiai. Juos Daina Gudzinevičiūtė vadina žentais. Tai kaimynystėje gyvenantys katinai. Vieni drąsesni, kiti baigštūs:

,,Būna, kad čia sėdim, vakarojam ir jau ateina žentas, stovi tarpdury ir žiūri į mus. Kaimo katinai greitai suuodė, kad čia yra rojus ir restoranas. Visada indeliuose būna pripilta maisto, tai po nakties šie dažniausiai ištuštėja. O jeigu žentas nelabai kultūringas, tai apie jo vizitą suprantam iš kvapo. Tada imu dezinfekcinį purškiklį ir einu ieškoti, kur jis pažymėjo.“

Gandas apie svetingus šeimininkus magišku būdu plačiai sklinda, nes sulaukiama ir miško gyventojų: lapių, stirnų, ežių. Vienais metais dažnai ateidavo ežiai. Jei šeimininkė stovi tarpdury, tai ežys lyg niekur nieko praeidavo tarp kojų, po to pro geraširdį šunį ir iki tikslo – indo su šuns maistu.

„Mums čia būdavo cirkas, - pasakoja Daina, - tiksliai žinojome, kada ateis, lyg laikrodukas, pusvalandžio bėgyje – nuo pusės devynių iki devynių. Jei būdavo svečių, sakydavau - palaukite, devintą ateis ežys. Jie galvodavo, kad aš juokauju. Tačiau ežys visada ateidavo. Net ir mūsų šuo Lordas geranoriškai tik akis vartydavo ir kaltai uodegą vizgindavo, kol ežys vakarieniaudavo.“

Daina Gudzinevičiūtė sako, kad visada augino kates. Tai patvirtina ir gausi statulėlių kolekcija, kurios specialiai nerinko. Tiesiog lauktuvių vis atveža draugai. O štai lemtingais – 2008-aisias metais, kai tapo olimpine čempione, prieš vykstant į Pekiną, Daina liko be augintinių. Viena katė buvo sena ir išėjo, kita tragiškai žuvo. Todėl į lemtingą karjerai olimpiadą išvyko apsiašarojusi. O, kai grįžo sveikino ne tik minios gerbėjų, bet laukė ir nuostabi dovana. Maža katytė, kurią padovanojo vyra ir draugai. Beje, ta katytė jau buvo spėjusi susilaužyti koją ir ši buvo sugipsuota. Tad išradingi bičiuliai ant gipsiuko nupaišė olimpinius žiedus.

,,Čia man buvo didžiausia dovana,“ – prisipažįsta olimpinė čempionė.

Ir taip jos gyvenime vėl atsirado ne viena, o jau trys katės. Antroji katė parsivežta iš sportininkų bendrabučio, kuris yra Šeškinės mikrorajone Vilniuje. Tiesiog ten esančios darbuotojos pamatė valkataujančią žaliaakę ir pasiūlė Dainai. Ši nė minutę nedvejojusi paėmė. Pavadino Spurgyte. Po kelių metų prie to paties sportininkų bendrabučio atsirado Florytė. Ją taip pat įsiūlė darbuotojos. Išradingus vardus augintinės šeimininkei tarytum pasufleravo: nusipelnė savo elgesiu arba užsitarnavo fiziniais ypatumais. Pavyzdžiui, Florencija. Daina juokiasi, kad tokį vardą gavo ne todėl, kad gražus miestas Italijoje, o todėl, kad jinai floristė. Iš pradžių Florytė (ji turėjo ir kitą vardą) gyveno pas draugę bute, kaimynystėje, todėl ateidavo ir pas Dainą. O atėjusi visada puldavo prie gėlių. Draskydavo, grauždavo, laužydavo. Žinoma, gėlėms tokia draugystė nepatiko, tačiau katė gavo vardą. Spurgyte buvo pavadinta gražuolė juodukė dėl figūros ypatumų. O Špilka – pati aktyviausia nenuorama. Ji net sugeba bėgioti per balkius žemyn galva. Tai vardas labiausiai pateisina jos ,,ekstremalų ir aštrų“ būdą.

Kasdieninės istorijos čia nesibaigia, keturkojai kartais pamiršta net savo prigimtines pareigas. Daina pasakojo apie pelę, kuri visa dulkėta iš palovio išlindo pati. Trys katės ją stebėjo visiškai abejingai. Teliko šeimininkei pagauti už uodegos ir ... paleisti į lauką. Daina Gudzinevičiūtė sako, kad labai myli visus gyvūnus:

„man ar rupūžytė, ar siurbėlytė, ar vorelis. Gal net ir uodo nemuščiau, jeigu nejausčiau, kaip jis kanda. Ai, pavalgė, ir nuskris pats.“

Kalytė Saulė, kuri dabar išdidžiai vaikštinėja po kiemą, prieš tris metus atvežta iš prieglaudos. Iš pradžių buvo labai sutrikusi, sunkiai patikėjo savo laime naujuose namuose. Buvo nedrąsi, lyg pasimetusi, vis bandydavo bėgti, sunku buvo ją nulaikyti. Todėl porą savaičių laikė pririštą. O kai priprato, paskyrė net personalinį fotelį. Prie jo irgi reikėjo prijaukinti, nes šuo nesuprato, kad taip gali būti. Ir kai vieną rytą šeimininkė rado šunį gulintį jau ant fotelio ir šis iš įtampos nuleido ausis, priėjo, paglostė, šuo tarsi atsigavo. Akyse įskaitė ne tik nustebimą, bet ir supratimą ,,Patekau į rojų“. Šunų prieraišumas ir ištikimybė nekelia jokių abejonių. Taip ir Saulė savo šeimininkę seka ir saugo, kur ši bebūtų. Vasarą, kai ji maudėsi ežere ir tykštelėjo vandens Saulei, ši šoko gelbėti:

„Tai man kainavo kokias septyniolika mėlynių. Ir klausiu savęs: kuri iš mūsų kvailesnė: ar ta kuri taško, ar ta, kur šoka gelbėti to besitaškančio. Minusą užsirašiau sau.“

Dar Daina pripažįsta, kad sodybos be gausos gyvūnų neįsivaizduoja. Ir jų tikrai bus dar daugiau. Dar galvoja apie vieną šunytį – skambutį. Tokį, kuris lotų ant atvykusiųjų, nes į vilkšunį panaši Saulė kiekvieną pasitinka itin draugiškai. Galbūt dar ir ne vieną katę priglaus. Sako, kad nemato skirtumo trys katės ar penkios.