Bulmastifai

Bulmastifai – dideli, grėsmingos išvaizdos šunys, kuriuos tinkamai augindami galite turėti puikius kompanjonus.

Penkių savaičių bulmastifų šuniukai dar kiek nerangūs, bet jau mėgina žaisti, ieško žmonių draugijos. Tokius mažylius jau būtina pradėti socializuoti – supažindinti su įvairiais žmonėmis, garsais, transporto priemonėmis, ir kt. Garsi bulmastifų veisėja Gražina Chmelevskaja tvirtina, kad tiems, kas svajoja apie mastifą, būtina žinoti, kad laiko jam reikia skirti daug.

„Šita veislė man patinka dėl savo išvaizdos, dėl to, kad jie tokie galingi, tokie protingi šunys. Beveik 15 m. bulmastifai gyvena su mumis, ir niekada nekilo abejonės dėl veislės pasirinkimo,“ – sako Europos or pasaulio nugalėtojų bulmastifų veisėja G. Chmelevskaja.

Bulmastifai išveisti devynioliktojo amžiaus viduryje iš senųjų anglų mastifų ir buldogų. Tokie šunys padėdavo saugoti turtuolių žemėse besiganiusius laukinius medžiojamus žvėris nuo brakonierių. Net naktį suuosdavos ir pėdsakais pasivydavo įsibrovėlius, kurių nežalodavo, bet tiesiog parversdavo ant žemės, ir saugodavo, kol ateis šeimininkas, mat tais laikais už brakonieriavimą grėsė kartuvės.

Šiuolaikiniai bulmastifai taip pat dažnai labai mėgsta užšokti ant žmonių, todėl, jeigu norite nuo tokio įpročio atpratinti, teks mokyti nuo mažens.

Bulmastifo šeimininkas turi būti tvirtas, sugebėti nulaikyti besiveržiantį šunį, tarkim, mėginantį vytis katiną ar sumąsčiusį nubėgti pasisveikinti su dviratininku.

Šios veislės šunys sveria iki 59 kg, patinų ūgis ties ketera gali siekti net 69 cm. Kalytės kiek mažesnės ir lengvesnės.

Yra kelių tipų bulmastifų – vieni stambesni, sunkesni, kiti smulkesni; vienų didžiulės galvos, labai bukais snukiais, kitų – mažiau ekstremalūs. Gražina Chmelevskaja, kurios bulmastifai šluote šluoja apdovanojimus net ir specializuotose pasaulinėse bulmastifų parodose, tvirtina, kad jos bulmastifai laimi ne tik dėl pasirinkto tipo (dideli šunys, galvos – „aukso viduriukas“, snukiai nei per ilgi, nei per trumpi), bet ir dėl ypatingai gero šunų temperamento.

„Teisėjams labai patinka, kai ringe mūsų šunys vizgina uodegas, yra gerai nusiteikę, puikiai juda,“ – pasakoja G. Chmelevskaja.

Pasak veisėjos ypatingų rezultatų padeda bendradarbiavimas su hendlere, trenere, taip pat veisėja – Elina Borisova. Ji atvyksta dresuoti šunų, ruošia juos parodai, demonstruoja parodų ringuose.

G. Chmelevskajai padeda ir jos dukra Evelina. Būtent Evelinos dėka šioje šeimoje ir atsirado bulmastifai, mat pirmasis buvo nupirktas būtent Evelinai, 13-ojo gimtadienio proga.

Pašaras ir tinkamai parinktas fizinis krūvis – labai svarbūs auginant bulmastifą. G. Chmelevskaja atsleidžia paslaptis, kaip užauginti kuo geresnį tokios veislės šuniuką:

„Patariu, kad namuose, kur vaikščios bulmastifo šuniukas, nebūtų slidžių grindų. Jas būtina uždengti.“

Veisėja taip pat rekomenduoja vedžioti šuniuką įvairiais paviršiais – vieniems tinka tvirta danga, pavyzdžiui, trinkelės; kitus teks pavedžioti žvyru. Plaukimas padeda stiprinti raumenis. Paaugę šunys, tačiau tai rekomenduojama ne visiems, gali pabėgioti ir šalia dviračio.

Mityba bulmastifams labai svarbi. Pasak Gražinos, per didelis baltymų kiekis šuniukui gali sukelti alerginių reakcijų. Ji šeria savo šunis specialiu sausu ėdalu bei racioną papildo šviežia mėsa.

Pasak G. Chmelevskajos, bulmastifai puikiai saugo teritoriją – įspėja, kai kas prisiartina. Į kiemą vargu, ar kas lįs, pamatęs tokius snukelius. Kai šeimininkas supažindina atėjūną su šunimis, svečias tampa draugu, ir bulmastifai į jį reaguoja teigiamai.

Elina Borisova pasakojo, kad kai per jos teritoriją, mėginęs sutrumpinti kelią, ėjo svetimas žmogus, Elina perspėjo jį to nedaryti, tačiau vyriškis nekreipė dėmesio ir drąsiai ėjo toliau. Bulmastifas neprašytas pasivijo ir pargriovė nekviestą svečią, bei pasilenkęs šnopavo jam į veidą tol, kol priėjo Elina. Pasirodo, vyras norėjo šalia pirkti žemę, ėjo jos apžiūrėti. Tikriausiai nebereikia sakyti, žemės jis nusprendė nebepirkti.

Bulmastifui reikia žmogaus, todėl geriausiai jis jausis gyvenadamas name. Pasak G. Chmelevskajos, nemažai žmonių, pirkusių iš jos šuniukus, juos augina ir butuose, tačiau skiria daug laiko užsiėmimas lauke.

„Bulmastifas, gerai išsilakstęs, sau užima tiek vietos, kiek jam reikia, ir jis gulės sau ramiai, ir miegos, jo namuose tada beiveik nesijaučia,“ – pasakoja veisėja.

G. Chmelevskaja žino atvejų, kai bulmastifus žmonės yra laikę uždarytus, net garaže. Su tokiais šunimis sunku susitvarkyti, taip pažeidžiama jų psichika, žmonėms teko jų atsisakyti. Pasak G. Chmelevskajos, bulmastifai, ypač tinkamai auginami – yra nuostabūs, protingi, sumanūs keturkojai. Tam, kad galėtumėte suvaldyti tokį šunį, jį tiesiog privalu dresuoti.

Būtina žinoti, kad bulmastifai seilėjasi. Jeigu neduosite kąsnelių nuo stalo – kai jūs valgysite – tada seilėsis mažiau, žiūrėdamas, kaip jūs, pvz., pusryčiaujate.

Bulmastifai – raukšlėtais snukiais, raukšles, ypač vasarą, reikia prižiūrėti, pavalyti.

Gyvena bulmastifai 8-14 metų.