Maldininkas – metų vabzdys Lietuvoje

Klimato atšilimas, visuotinė globalizacija, atviros sienos ir vis labiau didėjantis gyvenimo tempas priverčia stabtelėti. Ne vienas Lietuvos gyventojas suglumo pamatęs neregėtą vabzdį – nei žiogas, nei tarakonas, nei svirplys? Ne visi pažino Maldininką. Kiekvienais metais Lietuvos entomologų draugija skelbia metų vabzdį. Tokiu būdu tikimasi surinkti daugiau informacijos apie kokią nors retą, arba naują gyvūnų rūšį. Šie metai buvo invazinių rūšių metai. Lietuvos Metų vabzdžiu šiemet buvo paskelbtas europinis maldininkas.

"Galima sakyti tai plintanti europinė rūšis, nuo seno gyvenusi Europoje. Jos buvimo arealas paskutiniu metu driekėsi per pietines Lenkijos, Vokietijos dalis ir atstumai pasiekti Lietuvą jiems buvo pakankamai dideli. Dabar stebimas šios rūšies plitimas. Tai siejama su šiltesnėmis žiemomis, klimato kaita, mat tai termofilinė, šilumamėgė rūšis, gausiai išplitusi pietų Europoj, Azijoj, šiaurės Afrikoje. Paplitusi ji ir Amerikoje," - pasakoja Gamtos tyrimų centro vyresnioji darbuotoja Jolanta Rimšaitė.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Manoma, kad maldininkai ir savo vardą atsinešė atkeliaudami iš Azijos. Kinijoje, jie buvo mėgiamas vienuolių gyvūnas. Kinijoje yra netgi maldininko kovos stilių propaguojanti Kung Fu mokykla. Kitas vardo paaiškinimas paprastesnis – „Maldininko“ vardą šis vabzdys gavo dėl pamaldžiai sudedamų priekinių kojų.

"Maldininkai gyvena atvirose vietose pievose su mozaikiška augalija, dažniausiai pamiškių kirtaviečių pievose, miško aikštelėse, apleistose seniau dirbtose žemėse. Sausesniais metais šie vabzdžiai randami viksvinėse pievose. Lietuvoje kol kas natūralių radaviečių randama labai nedaug. Daugiausia sulaukiame pranešimų iš miestų, miestų apylinkių, kur pas žmones jis tiesiog atskrenda priviliotas šviesos. Maldininkas aktyvus dieną, tačiau ir naktį taip pat gali būti judrus, jį traukia šviesos sienos, ryškios šviesos. Jis nėra geras „skraidūnas“, todėl mažai tikėtina, kad tokius atstumus iki mūsų galėtų atskristi. Kai pirmą kartą 2008 metais mums paskambinęs žmogus pasakė, kad „degalinėje radau maldininką,“ – sakėm, – „negali būti“... Tą pačią vasarą sulaukėme dar penkių pranešimų ir beveik visi jie buvo iš degalinių. 2010 metais pranešimų buvo dar daugiau ir daugiausia iš miestų. Pernai jau buvo apie 70 pranešimų iš Vilniaus, Druskininkų, Kauno, Utenos, visos pietų - rytų Lietuvos," - pasakoja mokslininkė.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Maldininkas labai populiarus Amerikoje. Jo vardu pavadinami ekskavatoriai, malūnsparniai, ginklai. Jo simboliu pasipuošia saugos tarnybos, sportinės komandos. Ir Lietuvos viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo pranešimai apie šį keistą vabzdį.

Paprastai maldininkai būna žalsvos spalvos, bet gali turėti ir gelsvos, rausvos ar raudonos spalvos atspalvių. Maldininkai ne skėriai - jie nėra aktyvūs, viską savo kelyje nusiaubiantys keliautojai. Skėrius maldininkai mielai suvalgo.

"Pirmiausia jie pasirodydavo rugpjūčio mėnesį, po stipresnių atšilimų ir audrų. Tuomet vabzdžiai pasidaro judresni, gali būti, kad tuomet jie gali įveikti didesnius atstumus, kažkiek juos gali nunešti ir palankios oro masės, bet didžiausia šių vabzdžių plitimo tikimybė - tai būtent fizinis vabzdžių pervežimas, - teigia mokslininkė. Jie gali keliauti vežami su daiktais, rąstais, kroviniais. Gali būti pervežami ir savotiški vabzdžių kiaušinėlių konteineriai – uotekos. Jos gali būti pritvirtintos prie augalų šakų, netgi su šienu pervežant iš vienos vietos į kitą," - pasakoja entomologė.

"Rugpjūčio mėnesį maldininkai poruojasi. Patelės deda kiaušinius paketais, uotekomis. Uotekos yra pakankamai stambios ir šiek tiek primena tokius supurkštus putoplasto gabalus. Pavasarį gegužės pabaigoj, birželio mėnesį ritasi lervutės, nimfos. Jos auga, kol vėl subręsta. Suaugėliai vabzdžiai žūsta rudenį. Patinėliai, žinoma žūsta anksčiau, paprastai po poravimosi, nes juos suėda patelės."

"Šiemet labai daug pranešimų, gavome palyginti gana anksti. Jeigu anksčiau pranešimai apie maldininkus nuo rugpjūčio vidurio, dabar ta fiksuojame jau nuo pačių pirmų rugpjūčio dienų. Dabar Maldininkais pastebimi grupelėmis. Tam tikrose vietose židiniais jie pastebimi Vilniuje ir kitose vietose. Ypač daug jų pastebima Varėnoje, Alytuje, Druskininkuose. Ten jau mato juos net ne po vieną, stebi skraidžiojančius būreliais. Varėnoje žmonės jau matė juos ir besiporuojančius."

"Maldininkas yra plėšrus vabzdys. Plėšrūnas, gaudo viską, kas gyva, daugiausia vabzdžius. Jie gaudo viską, kas patenka į jo akiratį, žinoma gali pagauti ir retas bei saugomas rūšis, bet kadangi jų tankumas, žinia, yra mažesnis, tai ir grobis bus tos pačios dažniausiai sutinkamos rūšys. Didelės, žalingos populiacijoms įtakos jis neturėtų padaryti. Žinoma, dar klausimas ar jis sugebės iškęsti mūsų žiemą, ar iš tiesų sugebės įsitvirtinti. Aišku, bus ir natūrali konkurencija su kitais plėšrūnais, pavyzdžiui, su vorais. Maldininkas nėra invazinė, tai natūrali rūšis, turinti savo priešų, o priešų turi nemažai. Maldininkų uotekas išlesa paukščiai, puola skruzdės, todėl maldininkų ekspansijos bijoti nereikia," - teigia mokslininkė Jolanta Rimšaitė.

Dar XVIII amžiuje šì rūšis gyveno prie Varšuvos ir buvo nurodoma kaip nereta. Tačiau pastaraisiais metais situacija pasikeitė – dabar jì nyksta ir yra įrašyta į Lenkijos Raudonąją knygą. Maldininkas registruotas ir Latvijoje bei Baltarusijoje. Vidurio Europoje tai – taip pat nykstanti rūšis.

Maldininkas pakankamai retas svečias Lietuvoje. Mokslininkai kaupia žinias ir labai laukia visų mūsų pagalbos, todėl radę šį vabzdį, nepatingėkime pranešti Gamtos tyrimų centro mokslininkams – kur, kada šis vabzdys buvo sutiktas.