Maži milžinai

Ar esate matę, kaip atrodo dviejų su puse savaičių senbernarų veislės šuniukai? Juos lengva išlaikyti viena ranka. Tokio amžiaus jie pradeda vaikščioti, užuosti, matyti, girdėti ir miega dar labai daug. Nubudę ieško mamos senbernarės, pasistiprina ir užmiega vėl.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai

Dviejų mėnesių šuniukai ženkliai ūgtelėję. Jie žaismingi, linksmi, smalsiai tyrinėja aplinką. Tai puikus laikas pradėti juos socializuoti.

Pirmieji gyvenimo metai šios veislės šuniukams – tikras iššūkis, mat, kiek daugiau, nei per vienerius metus jie pasiekia suaugusio šuns ūgį.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai

Vėliau stambėja dar apie porą metų. Tam, kad senbernaras užaugtų ne tik didelis, bet ir klusnus, labai svarbu jį pradėti kuo anksčiau socializuoti – pratinti prie įvairių garsų (pvz., traškesio, ūžesio, pravažiuojančių automobilių burzgimo, saliutų ar griaustinio garsų, kurių įrašus pirmiausia leidžia toje pačioje patalpoje, kur yra šuniukai), prie galimų realių gyvenimiškų situacijų, bendravimo su kitais gyvūnais ir žmonėmis. Geri veisėjai žaidimo būdu pradeda mokyti šuniukus dar iki atiduodami būsimiems šeimininkams.

Rasos Eilunavičienės nuotr.

Pasak Žanetos Truskienės, nepakankamas dėmesys šuniuko auklėjimui vėliau atsiliepia jo elgesiui. Per vienerius metus ūgtelėjęs senbernaras įgauna pakankamai masės ir jėgos, tad, jei jis nedrausmingas, suvaldyti jį gali būti sunku.

„Pagal taisykles, pas naujus šeimininkus šuniukai iškeliauti gali jau nuo 2 mėn. Labai daug kas šuniuko elgsenoje formuojasi iki 5 mėn. Veisėjai, dažniausiai turėdami didelę vadą, nespėja individualiai skirti dėmesio kiekvienam paaugusiam šuniukui, kiek reikėtų. Todėl geriausia būtų jį pasiimti dviejų mėnesių ir tą šunelį toliau pačiam šeimininkui socializuoti, mokyti, atsižvelgiant į veisėjo rekomendacijas, – pataria Žaneta. – Jeigu veisėjas turi galimybę, ir jūs pasitikite juo labiau, negu savo jėgomis, žinoma, galima, sutarus su veisėju, paimti tą šunelį ir vyresnį.“

Ką reikia žinoti būsimam šeimininkui? Netgi jei jūsų naujasis augintinis bus išmokytas pirmųjų komandų, tinkamai reaguos į daugelį aplinkos dirgiklių, pradėtus mokslus turėsite tęsti. Taip pat būtina rūpintis tinkama šuns mityba bei sveikata.

Kad ir kokie mieli atrodytų senbernarai, jiems būdingos kai kurios savybės, kurios gali būti nepriimtinos kai kuriems žmonėms.

Pasak Lauros Vasiliauskienės ji senbernaro veislės šuns niekada nerekomenduotų žmonėms, kurie yra pedantai, kurie negali matyti seilių, kailio ant baldų ar drabužių:

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai

„Nori išeiti švarus – apsirengei, ir bėgte pro duris – išeisi švarus, nes kitaip šuo ateis atsisveikinti, tikrai išeisi dėmėtas, – juokiasi Laura. – Žmonės, su kuriais bendrauju, jau įpratę ir žino, kad pas mane su šventiniais drabužiais geriau neiti. Kas atvažiuoja į svečius, visi Bethoveną myli, ir nepyksta dėl dėmių.“

Gera žinia ta, kad seilėjasi tokie šunys ne visada. Dažniausiai – kai mato maistą, nori skanaus kąsnelio, keičiantis temperatūrai, susijaudinus.

Kailį taip pat reikės prižiūrėti. Reguliariai šukuojant bent kartą per savaitę kalio namuose bus ženkliai mažiau. Alternatyva šios veislės mylėtojams – trumpaplaukiai senbernarai.

Pasak Žanetos ir Lauros, žmonės neretai baidosi šuns dydžio, bet, pasak senbernarų augintojų, visus minusus atperka tokių šunų meilumas, prieraišumas, bendravimas su vaikais.