Atsargiai – varlės eina...

Kiekvieną pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais, tūkstančiai varlių migruoja į neršto vietas. Varlės yra šaltakraujai gyvūnai, todėl jų aktyvumas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Orams atšilus iki 10 laipsnių Celsijaus, jos greitai reaguoja į temperatūros pokyčius. Palankiausios sąlygos migracijai, kai lynoja lietus ir tvyro rūkas.

Rimtos ir susikaupusios varlės kantriai ir užsispyrusiai juda savo senųjų neršto vietų pusėn. Ši labai svarbi, konservatyvi gyvūnų savybė perduodama iš kartos į kartą. Jeigu ant tako, keliuose matome šokuojančias varles, rupūžes, neabejokime, kad jų migracijos tais pačiais takais vykdavo dar tada, kai žmonės nebuvo nutiesę kelių.

Varliagyvių nerštas – labai atsakingas laikas. Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4–5 metų varlės naktimis, kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų, energingai šokuoja ir skuba. Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia. Anksčiausiai neršti pradeda pievinės varlės, kurios susiporuoja jau keliaudamos į nerštavietes ir, esant apie 10 laipsnių temperatūrai, išneršia apie 1000 ikrelių. Po savaitės varlės palieka nerštavietes ir į jas sugrįžta tik kitą pavasarį.

Į veisimosi vietas pirmosios migruoja pievinės ir smailiasnukės varlės. Ši varliagyvių grupė dar vadinama rudosiomis varlėmis. Smailiasnukės ir pievinės varlės yra įtrauktos į Berno konvencijos, Europos Sąjungos buveinių direktyvos dokumentus. Smailiasnukės ir pievinės varlės aptinkamos daugiau nei dvidešimtyje Europos šalių. Daugiau nei penkiolikoje iš jų imamasi priemonių norint apsaugoti šias amfibijas. Verkių ir Pavilnių parkų direkcijose, Pūčkoriuose, Vingio parke varlės saugomos jau keletą metų.

Gamtos ekosistemoje varlės užima ypatingai svarbią vietą. Jos plėšrūnės ir išnaikina gausybę kraujasiurbių ir parazitinių vabzdžių, o jomis maitinasi visa eilė kitų dar didesnių gyvūnų, pasakoja Herpetologų draugijos tarybos pirmininkė Dalia Bastytė. Staigiai pakilus oro temperatūrai varlės pabunda iš žiemos miego ir iš karto turi dėti kurkulus, kad maži buožgalviukai laiku pradėtų vystytis. Varlės dažnai žiemoja ne ten, kur deda kurkulus, todėl ir turi keliauti iš žiemojimo vietos į veisimosi kūdrą. Vienos varlės dažnai žiemoja sausumoje urveliuose, trūnijančios medienos kelmuose, kitos varlių rūšys žiemoja upelio dugne. Visos jos keliauja į šiltas seklias kūdreles, kur gali veistis. Rudos varlės migruoja anksčiau, nei retesnės raudonpilvės kūmutės ar medvarlės. Varlių apvaisinimas išorinis, todėl jos ir liuoksi į kūdrą, kur išleidžia kiaušinėlius, - pasakoja herpetologė.

Vilniaus vairuotojai turėtų žinoti, kad nuo kovo 10 dienos iki balandžio 20 dienos - varlių migracijos laikotarpiu, automobilių eismas į Vingio parką yra ribojamas.

Būkime atidūs, supraskime – varlės skuba, nes iš žiemos miego tuojau prabus ir ežiukai. O jie mėsėdžiai ir tikrai ant savo spygliukų nenešioja nei grybų, nei obuolių…