Pieniškos varlės išskiria nuodingą pieną

Pieniškos varlės – vienos iš labiausiai paplitusių tarp nelaisvėje auginamų terariumuose varlių. Jos pakankamai gerai veisiasi nelaisvėje, jas lengva prižiūrėti, jos nėra lepios. Toks pavadinimas – pieniškos (angl. milk frog) – kilęs dėl varlių išskyrų, panašių į pieną, kurios pasirodo varlei susierzinnus. Tos išskyros yra nuodingos. „Kai kurios Lietuvoje aptinkamos rūpužės irgi išskiria, bet jos tokios, kaip putos,“ - laidai „Mūsų gyvūnai“ sako gamtininkas Tomas Kizas.

Žmogui pieniškų varlių išskiriamas skystis nėra labai nuodingas, bet palaižius ar patrynus akis galima susilaukti įvairių alerginių reakcijų. „Kaip ir visi varliagyviai yra nuodingi – absoliučiai visi, net ir Lietuvoj gyvenantys varliagyviai yra nuodingi, bet – jie nuodingi bakterijoms, grybeliams, kurie papuola ant jų kūno,“ – sako T. Kizas.

Tokios varlės yra kilusios iš Pietų Amerikos, gyvena Amazonės baseino atogrąžų miškuose. Pieniškos varlės užauga iki 10 centimetrų dydžio. Patelės būna didesnės už patinus, nes patelėms reikia subrandint išnešiot ikrus, patinai šiek tiek mažesni.

Kadangi tai yra medvarlės, jos gyvena medžiuose, aptinkamos nuo dviejų metrų iki 30 metrų aukštyje. Gyvena drėgnose, išpuvusiose medžių drevėse. Ypač, jeigu ten kažkur susilaiko vandens, ant žemės jos nusileidžia labai retai.

„Anksčiau jos labai sunkiai veisdavosi terariumuose, nes visi galvodavo, kad jos deda į vandenį, kažkur į upę, – pasakoja gamtininkas Tomas. – Jos ikrus deda į drevę, į augalo lapą, į nedidelį baseinėlį, kur yra vandens.“ Vanduo – svarbi sąlyga. Mat išsiritę buožgalviai turi įkristi tiesiai į vandenį.

Pieniškų varlių dauginimasis gamtoje prasideda po lietingojo sezono. Patinai atranda drevę, savo kurkimu kviečia pateles, ir tada vyksta ikriukų idėjimas toje drevėje. „Būna sudėta nuo 100 iki kelių tūkstančių ikriukų, kuriuos patinėlis apvaisina, ir po 24-48 valandų iš ikriukų išsirita lervutės, kurios dar nesimaitina, ir dar po paros-dviejų jau išsivysto buožgalviukai, kurie pradeda maitintis,“ – laidai „Mūsų gyvūnai“ pasakoja Lietuvos zoologijos sodo vyresnioji zoologė Rasa Jautakienė.

Kadras iš laidos "Mūsų gyvūnai"

Buožgalviai toliau auga drevėje vandenyje, ir, priklausomai nuo temperatūros, per 1,5-2,5 mėnesio baigia metamorfozę – išsivysto varliukai, kurie iš to telkinuko išlipa. Jie būna labai gražūs, kadangi būna margi – balta su juodu, o po to, kai paauga, tos spalvos šiek tiek pablunka, balta pasikeičia į šviesiai pilką, o juoda nušviesėja į tamsiai pilką spalvą.

Tiek laisvėj, tiek ir nelaisvėj varliagyviai minta smulkiais vabzdžiais, jų lervomis. Nėra varliagyvių vegetarų – visi yra plėšrūs. Tik baigusios metamorfozę varlytės minta vaisinėmis muselėmis ir labai labai smulkiais svirpliukais, o vėliau tas maistas tiesiog yra stambinamas – tada šeriama stambesniais svirpliais, tarakonais, lervomis. Vasarą joms galima prigaudyti žiogų.

Pieniškos varlės – tai naktiniai gyvūnai. Dieną jos tūno prikibusios prie lapų, ir kitų paviršių, mat tokių varlyčių prilipimo sugebėjimai – vieni geriausių pasaulyje. Jų pirštų pagalvėlės yra didelės, ir visa letena yra didelė, tad net ir laikant ant rankos – jaučiama, kad prikimba taip, jog sunku atplėšti. Pieniškos varlės kuo puikiausiai prikimba ir prie stiklo, ir prie medžio, jau nekalbant apie lapus.

Namuose tokias varles laikyti nesudėtinga. Terariumas turi būti vertikalaus tipo, nuo 70-80 cm ir aukštesnis. „Būtina užtikrinti tam tikrą temperatūrą: dieną nuo 26-28, naktį gali keliais laipsniais nukristi, – pataria R. Jautakienė. – Ir reikia laikas nuo laiko papurkšti, nes joms reikalinga drėgmė – 60-65 procentai.“

Terariume visą laiką turi būti švaraus vandens baseinėlis, vandenį keisti kasdien, rečiausiai – vieną kartą per dvi dienas. Tokios varlytės gyvena nuo 6 iki 8 metų.